Taip norisi pavadinti balandžio 6-osios sekmadienį Toronto „Volungės“ ir Montrealio „Balso“ chorų koncertą Toronte, Prisikėlimo parapijos salėje. Jis buvo tikrai laukiamas – tai paliudijo ir pilnutėlė salė klausytojų, atėjusių į šią lietuviškos dainos šventę.
Pasitinkant Lietuvos šimtmečio dainų šventę „Kad giria žaliuotų“ per Lietuvos miestus ir miestelius keliauja Dainų šventes šaukliai, kviečiantys dalyvauti ir pasidžiaugti būsima švente. Toks kvietimas nuskambėjo ir šiame jungtiniame Toronto „Volungės“ dainų šventės choro ir Montrealio lietuvių choro „Balsas“ jungtiniame koncerte „Kad giria žaliuotų“. Koncertas Toronte irgi yra šio Lietuvos dainų šventės žygio dalis. Dar daugiau – jis ypatingesnis, nes lietuvišką dainą ir būsimą neeilinę Dainų šventę Lietuvoje pristato toli nuo tėvynės gyvenantiems tautiečiams.
2024-aisiais susitikime dainuoti ir šokti mūsų istoriją ir mūsų dabartį, jubiliejinės Dainų šventės programoje atrasdami reikšmingiausią žodį gyvybė — žmogaus ir kultūros, medžio ir paukščio, būtojo ir esamojo laiko. Šis žodis yra apie mus. Apie mus, kaip bendruomenę, kaip gentį. Apie mus, kurie esame Lietuva.
Montrealio ir Toronto lietuviškų chorų dainininkai ir jų vadovai, pasiryžę dalyvauti šioje Lietuvos neeilinėje Dainų šventėje, savo darbą pradėjo beveik prieš metus. Suburti norinčius dainuoti ir dalyvauti šventėje, pasirūpinti repertuaro natomis, apranga, kuri derėtų pagal šventės temą, būsimos kelionės rūpesčiai ir dar daug kitų darbų darbelių teko įveikti chorų vadovams, jų pagalbininkams. Bendradarbiaudami ir pasitardami nuotoliniu būdu, įvairiais ryšių kanalais, du Kanados lietuvių chorai sekmadienį pristatė jų pasirinktą ir ruošiamą dainų šventės repertuarą. Kaip minėjo TŽ ankstesniuose pokalbiuose „Balso“ choro vadovė Kristina Kliorytė ir „Volungės“ Dalia Viskontienė, Kanados lietuviai dainuos įžanginėje Dainų dienos dalyje „Žemė“ ir baigiamojoje „Namai“. Tad šiame koncerte ir buvome pakviesti pasiklausyti šimtmečio dainų šventei parengtų dainų. Žaliame lyg miškas saulėtą pavasario dieną scenos užuolaidos fone išsirikiavo arti šimto dainininkų – dainuojantys Montrealio ir Toronto lietuviai. Neilga programa buvo suskirstyta pagal dainų temas ir atlikėjų grupes į keturias dalis. Ant dirigento pakylos pasikeisdami jungtiniam chorui dirigavo jų vadovai Dalia Skrinskaitė – Viskontienė (Torontas), Kristina Kliorytė, Aleksandras Stankevičius (Montrealis), akompaniatorė Ilona Beres (Toronto).
Programoje pažįstamas lietuvių klasikų dainas „Jaunimo giesmė“, „Lietuviais esame mes gimę“, jau tapusiais savotiškais himnais, keitė šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių originalios ar pertvarkytos lietuvių liaudies dainos. Tarp jų ir dviejų lietuvių išeivijos kompozitorių Kęstučio Daugirdo ir Dariaus Polikaičio( JAV) kūriniai, kuriuos išgirdome ir šiame koncerte. Daug plojimų sulaukė išeivijos kompozitoriaus K Daugirdo išplėtota lietuvių liaudies sutartinė „Užaugo liepa“, Dariaus Polikaičio „Dainų dainelė“ (ž/Maironio).
Lietuviai ne tik sodino mišką, dirbo žemę, bet ir kariavo. Jungtinio vyrų choro atliekama „Lietuvos bruole“ priminė, kad visais laikais (taip pat ir šiandien) vyrų daliai yra tekusi sunki pareiga – ginti savo tėvyne ir namus. Dramatiškoji „Čiūto“ (m.J. Tallat Kelpšos, ž. liaudies) pasakoja žmogaus bandymą rasti sau paguodą nuo audros ar gyvenimo negandų po ąžuolu. Bet žmogui reikia žmogaus, jo meilės: „ …mum ąžuolas-ne tėvelis, jo šakelės – ne rankelės, jo lapeliai – ne žodeliai“. Lietuvių liaudies dainose apdainuojami visi lietuviams artimi medžiai: tai ir išlakioji liepa, svyruonėlis beržas, ir galingasis ąžuolas. Jaudinančiai nuskambėjo „Dėl tos dainos“ išsakomas prisipažinimas: “…man rūpi ežerai ir paukščiai, aš pergyvenu dėl to medžio, kurį ketinama nukirst“ ir kartu su dainininkais norėjosi kartoti jau į amžinybė išėjusio poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius: Ašara Dievo aky/ Lietuvą, ką tu veiki?/ Volunge šauk ąžuole/ Nenutilk, nenutilk… Žodžiai, skambėję lemtingais Lietuvai laikais…
Pabaigoje nuskambėjusi „Kur giria žaliuoja“ (J.Gudavičiaus muz., Ksavero Sakalausko Vanagėlio ž.) lyriška melodija išsakanti lietuvio pasaulėjautą, jo meilę gimtajai žemei ir gamtai, Tėvynei, tarsi apibendrino visą būsimos šventės esmę ir nuotaiką.
Po gausių plojimų jungtinis choras su klausytojais atsisveikino energinga ir gyvenimo džiaugsmą budinančia V. Kernagio ir bendraautorių daina „Mūsų dienos kaip šventė“.
Jungtinio choro atliekamas dainas palydėjo poetiški tekstai, kuriuos parengė N.Benotienė, o raiškiai pristatė Dominykas Guzevičius ir Elena Stravinskaitė. Jie primine mums, kokia svarbi lietuvio būčiai giria ir medžiai, ežeras ir laukas, apdainuojami, kaip amžinos gyvasties ir atsinaujinimo šaltinis. Klausydamiesi faktų ir priminimo apie pirmosios Lietuvos dainų šventės istoriją, jos tradicijas, saugomas ir tęsiamas ne tik Lietuvoje, bet ir Šiaurės Amerikos lietuvių telkiniuose, galėjome didžiuotis, kad priklausome dar neužmiršusiai savo dainų tautai.
