Spalio 16 dieną Toronto Prisikėlimo parapijos salėje vyko literatūros ir muzikos popietė „Prisijaukinsiu sakalą“, skirta lietuvių poeto Henriko Nagio 100-osioms gimimo metinėms. Tikrasis poeto gimimo šimtmetis buvo prieš pora metų, tačiau viešajam jo minėjimui, kaip ir daugeliui kitų renginių, sutrukdė koronaviruso pandemija ir su ja susiję varžymai. Todėl buvo smagu sulaukti kvietimo susirinkti be suvaržymų ir ribojimų, nenuostabu, kad erdvi parapijos salė buvo pilna tautiečių, pasiilgusių tiesioginio bendravimo, kitokių susitikimų nei ZOOM ekrane – muzikos ir poezijos erdvėje. Minėjimą rengė Toronto Kanados lietuvių bendruomenės valdyba, pasitelkusi rėmėjus ir savanorius talkininkus.
Į salėje susirinkusius tautiečius iš šalia scenos pastatyto ekrano žvelgė daugeliui pažįstamas poeto Henriko Nagio veidas. Toronto KLB valdybos vardu Irena Ross pristatė šio vakaro programos dalyvius, pakvietė Lietuvos ambasadorių Kanadoje Darių Skusevičių tarti sveikinimo žodį Ambasadorius padėkojo lietuvių bendruomenei už pagarbą ir dėmesį lietuvių išeivijos kūrėjams, už galimybę sugrąžinti jų kūrybą į gimtinę, ja praturtinti Lietuvos kultūrą.
Kaip ir buvo skelbiama, svarbiausioji šios literatūros ir muzikos popietės tema – poetas Henrikas Nagys (1920-1996), jo asmenybė ir kūryba. Įtaigų pranešimą apie Montrealyje gyvenusio poeto gyvenimą ir jo asmenybę skaitė viešnia iš Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus išeivių rašytojų skyriaus vedėja, humanitarinių mokslų daktarė Virginija Babonaitė – Paplauskienė. Jos vardas gerai žinomas besidomintiems išeivijos literatūra ir kūrėjais. Kaip priminė programos vedančioji Irena Ross, dr. V.Paplauskienė link iseivijos kūrybos tyrinėjimo ėjo nelengvu keliu. Pati gimėi ir augo Sibiro tremtyje, bet grįžusiai į Lietuvą ir išeivjoje JAV gyvenę artimi žmonės atvėrė dar tuomet mažai žinomą išeivijos kūrybos erdvę, suteikė galimybių susipažinti su literatūrą ir vėliau kūrėjų vardus sugrąžinti į Lietuvą.
Programos rengėjai labai apgalvotai sudėliojo programos dalis, tarp pagrindinio pranešimo dalių įterpdami muzikos ir eilių intarpus, tad ji neprailgo. Ir netgi labai gražiai papildė, paryškino pranešimo tekstą. Po trumpų sveikinimo žodžių scenoje vietas užėmė svečiai iš Montrealio muzikas Aleksandras Stankevičius, kuriam teko pareiga būti akomponiatoriumi, ir dainininkė Kristina Kliorytė. Šioje popietėje įvyko dar naujo vieneto lietuvių merginų vokalinio ansamblio “Svaja” (vadovė ir dirigentė D. Skrinskaitė-Viskontienė). Muzikinėje programos dalyje skambėjo dainos Henriko Nagio žodžiams, muziką sukūrė kompozitorius Aleksandras Stankevičius. Jas dainavo Kristina Kliorytė kartu su Aleksandru ar, pritariant “Svajai”. Atliekamas dainas palydėjo šiltas ir jautrus Kristinos pasakojimas apie Aleksandro daugelį metų su pertraukomis kurtą dainų ciklą H.Nagio žodžiais, prisiminė kai kurių dainų gimimo istoriją, Henriko Nagio ir Aleksandro kūrybinį bendradarbiavimą, kuriant kantatą “Kryžių ir rūpintojėlių Lietuva”. Muzikinėje dalyje nuskambejo ir dvi ypatingos dainos H.Nagio žodžiams. Pirmoji (F.Strolios muz), “Svajos” ansamblio atlikta daina ”Poeto svajonė”, skirta a.a.V.Piečaičio atminimui, antroji “Namai” (muz. A.Stankevičiaus), skirta “Labdaros” slaugos namų gyventojams, ją atliko Aleksandras ir Kristina bei ansamblis “Svaja”. Šias dainas lygiems balsams pritaikė muz. Rita Čyvaitė-Kliorienė. Protarpiais tarp dainų skambėjo Henriko Nagio eileraščiai, kuriuos skaitė Darius Sonda. Vakaro metu ekrane šalia scenos keitėsi archyvinės Henriko Nagio nuotraukos, eilėraščių tekstai, raiškiai ir įtaigiai nuskambėjo paties Henriko Nagio balso įrašai – jausmas, tarsi poetas ir šią akimirką yra tarp mūsų…
Pasibaigus poezijos ir muzikos programai, popietės dalyviai buvo pakviesti parapijos kavinėje pasivaišinti vynu ir lietuviškais užkandžiais, pasidalinti renginio įspūdžiais ir prisiminimais apie poeto literatūrai ir lietuviškai kultūrai skirtą gyvenimą ir kūrybą. Apie tai glaustai, bet labai įtaigiai susirinkusiems priminė viešnia iš Lietuvos, lietuvių išeivijos tyrinėtoja dr.Virginija Babonaitė-Paplauskienė dviejų dallių pranešime.
Pirmoje paskaitos dalyje pranešėja apžvelgė poeto gyvenimą, jo kūrybinę pradžią ir vėlesnį gyvenimą išeivijoje. Poetas gimė ir augo Mažeikiuose, šeimoje, kuri davė Lietuvos literatūrai du talentingus kūrėjus – poetą, vertėją, publicistą Henriką Nagį, ir jo seserį poetę Zinaidą Nagytę-Katiliškienę, žinomą kaip Liūnė Sutema. Šeimoje augdami vaikai iš artimųjų anksti išmoko vokiečių, latvių kalbų, žemaitiškos šnekos, susipažino su literatūra. Šį susidomėjimą kalbomis bei vokiečių, latvių literatūra išsaugojo visam gyvenimui. H.Nagio tėvas buvo geležinkelietis, tad šeima dažnai kilnojosi iš vienos Lietuvos vietos į kitą. Besimokydamas Kėdainių gimanzijoje jau pradėjo rašyti, spausdinti „Naujojoje Romuvoje“. Skaitytojai ir kritikai pastebėjo ir įvertino jaunojo poeto savą stilistiką, ekspresyvų eiliavima. Poetas pirmasis iš jo kartos atsisakė tradicinės eilėdaros, rinkosi verlibrą – laisvąjį eiliavimą. Studijas pradėjo pasirinkdamas architektūra, tik vėliau, pasikeitus politinėms aplinkybėms, studijavo literatūrą, vokiečių kalbą, meno istoriją, lankė filosofijos paskaitas, kūrybos seminarus. Kaip asmenybę jį suformavo tuometinė lietuviška kultūra-lietuviška gimnazija, lietuviškas universitetas, pagaliau tuo metu išryškėjusi itin talentingų Lietuvos kūrėjų karta, kurios dalimi buvo ir Henrikas Nagys. Tačiau buvimą lietuviškoje kūrybos erdvėje nutraukė karas ir artėjanti antroji sovietinė okupacija. Tolesnis gyvenimo keliai vedė į Vokietiją, Austriją, kur išleistas pirmasis eilėraščių rinkinys, baigtos studijos ir įgytas filosofijos daktaro laipsnis, pagaliau pradėta įvairi kultūrinė, literatūrinė vaikla. Čia visam likusiam gyvenimui sutvirtėjo draugystės ir kūrybinio bendradarbiavimo ryšiai su Juliumi Kaupu, Alfonsu Nyka-Niliūnu ir kitais. 1949 metais Nagių šeima sulaukė kvietimo iš pranciškono Leonardo Andriekaus apsigyventi JAV. Henrikas Nagys pasirinko Kanadą, kurioje jau gyveno jo būsima žmona Birute Vaitkūnaitė. Šeima apsigyveno Montrealyje, sulaukė sūnaus Gintaro. Montrealyje ir praėjo didžojii Henriko Nagio gyvenimo dalis, užpildyta įvairiais darbais ir užsiėmimais ir kūrybos valandomis. Tik atsikūrus Lietuvos nepriklausomybei, poetas dar spėjo apsilankyti gimtinėje. Bet paskutinio spaudai parengto eileraščių rinkinio „Sakalo valanda“ jau nebepamatė. Mirė 1996 metais, palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
Antroji pranešėjos paskaitos dalis buvo skirta kūrybos apžvalgai. Poetas paliko šešis eilėraščių rinkinius, daug publicistinių straipsnių, recenzijų, kūrybos apžvalgų. H.Nagio vardas siejamas su „Žemės antologija“ šalia Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno, Vytauto Mačernio, Juozo Kėkšto vardų, Vėliau daug laiko ir kūrybinės energijos skirta „Literatūros lankų“ leidybai. Pirmasis rinkinys „Eilėraščiai“ (1946 m.), už kurią Vokietijoje paskirta leidyklos „Patria“ premija; „Lapkričio naktys“ (1947 m.); Amerikoje išėjusi „Saulės laikrodžiai“ (1952 m.), „Mėlynas sniegas“ (1960 m.), „Broliai balti aitvarai“ (1969 m.). Už pastarąją knygą paskirta LRD premija, už knygą „Prisijaukinsiu sakalą“ (1978 m.) – V. Krėvės premija, už Lietuvoje išleistus eilėraščius „Grįžulas“ (1990 m.) – Jotvingių premija Druskininkuose. 1996 m. pasirodė paskutinis rinkinys „Sakalų valanda“. Nemažas ir H.Nagio verstų Vakarų Europos klasikų kūrinių sąrašas. Vienas iš mėgstamiausių jo autorių buvo Rainer Maria Rilkė. Pastarojo „Kornetą“ išvertė dar Lietuvoje, o 1987 m., su T. Valiaus iliustracijomis, išleido puošnų leidinį. H. Nagys sukūrė tekstus kantatai„Kryžių ir rūpintojėlių Lietuva“, muziką parašė A. Stankevičius. I
Išeivijoje nelengva buvo visiems, bet ypač kūrėjams, netekusiems savo kūrybos pagrindo – kalbos, skaitytojų, netekusiems namų bei gimtosios žemės – poetinę mintį žadinančios versmės. Tai buvo sunkus ir skausmingas išbandymas, kartu tapęs viena iš jų kūrybos temų. Ir Henriko Nagio kūryboje išlieka ir įvairiais įvaizdžiais pasikartoja vaikystės žemės, gimtųjų namų prisiminimas. Jo poezijai būdinga romantinis polėkis, maištinga laikysena, egzistenciniai ir estetiniai kontrastai;, ieškojimas prasmingų ryšių su kitu žmogumi – dvasios broliu. Poetinė kalba skaidri, paprasta, neretai pakylėta. Kartojami poetinės tikrovės ženklai–simboliai (medis, brolis, paukštis, upė, vėjas), kaip nuolatiniai poetinio pasaulio leitmotyvai iš knygos į knygą įgyja naujų prasmės atspalvių. Eilėraščių rinkiniuose Lapkričio naktys ir Saulės laikrodžiai (1952) vyrauja tėvynės netekties nuotaikos, poeto ir minios priešprieša, poetizuojami vaikystės įspūdžiai. Neišsenkantis H. Nagio įkvėpimo šaltinis – gamta, atspindinti estetines ir egzistencines žmogaus būsenas. Mėgstamas ir dažnai pasikartojantis įvaizdis – sakalas , kūrybos ir įkvėpimo, dvasinės laisvės simbolis.
Bet poetas nenorėjo užsidaryti vien lietuviškos tematikos rate, jis stengėsi lietuvių poeziją atverti pasauliui, o pasaulio kūrėjus pristatyti lietuviams. Išvertė pluoštą eilėraščių iš vokiečių, amerikiečių, latvių kalbų (F. Holderlin, R. Dehmel, S. George, E. Stadler, G. Trakl, P. Celan, C. Sandburg, T. Wilder, K. Skalbe, J. Rainiu, Z. Lazda ir kt.).
Pažinojusiems Henriką Nagį atmintyje išliko šviesi, atvira, mielai bendraujanti asmenybė, daug laiko ir energijos paskyrusi lietuviškai veiklai. H.Nagys dalyvavo Montrealio dramos sambūryje, dirbo aukštesniuosiuose lituanistikos kursuose, buvo lietuvių bendruomenės Kultūros fondo vadovu, rūpinosi lietuvių laikraščio “Nepriklausoma Lietuva“ leidyba ir turėjo dar daygybę kitų įsipareigojimų. Bet kūryba jam buvopati svarbiausia ir prasmingiausia veiklos sritis.
H.Nagio gyvenimo ir kūrinių archyvinės nuotraukos iš Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus virtualios parodos, skirtos H.Nagio 100-osioms gimimo metinėms.
SAKALŲ VALANDA
Nesvarbu kada
ir kur – nesvarbu,
bet turėsiu raibų
sakalų; ir tada
jie sklandys ir skraidys,
saulę, dangų uždengs,
kris ūmai, lyg rudens
naktimis krenta žvaigždės namo:
iš neužmatomos aukštumos –
kaip apsvaigę žaibai, kaip akmuo –
sakalų, mano paukščių, lietus.
Nežinau,
kada bus,
ir kur nežinia,
mano paukščių raibų
padangė pilna.
Nesvarbu
nei kur, nei kada,
bet išmuš
man dar
sakalų valanda.
Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. – Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978.
* * *
