2023 m. gegužės 31 d. sukanka 100 metų, kai gimė Antanas Lukša – Laisvės kovotojas, karys savanoris, buvęs politinis kalinys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ilgametis vadovas ir Garbės pirmininkas, Prienų garbės pilietis, Vyčio Kryžiaus kavalierius. Antanas Lukša – legendinio partizano Juozo Lukšos-Daumanto brolis. Lietuvoje – Kaune, Vilniuje, Prienuose paminėta kovotojo už Lietuvos laisvę atmintis.
LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta kilnojamoji paroda skirta partizanui, politiniam kaliniui, dimisijos kapitonui Antanui Lukšai-Arūnui (1923 05 31–2016 01 02) atminti. Parodoje pasakojama Lukšų šeimos istorija, kuri neatsiejama nuo sovietų okupuotos Lietuvos istorijos – visi šeimos nariai įsitraukė į partizaninį karą ir dėl to skaudžiai nukentėjo.
Antanas Lukša – nepalaužiamos dvasios kovotojas už Lietuvos laisvę
Gegužės 31 dieną minime Laisvės kovotojo, politinio kalinio, ilgamečio Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos ir Garbės pirmininko Antano Lukšos gimimo šimtąsias metines. Pasak Povilo Jakučionio, A. Lukšos siūlymu 1990 m. spalio 13-ąją „Tremtinio“ klubas buvo pervardintas į LPKTS, tapo visuomenine-politine organizacija, kurioje buvo apie 76 tūkst. narių. Antano ir jo bendraminčių iniciatyva buvo įkurtas laikraštis „Tremtinys“, pradėta leisti istorinių žurnalų ciklas „Laisvės kovų archyvas“ (A. Lukša buvo Leidybinės komisijos pirmininkas, redaktorius – Kęstutis Kasparas), spausdintos knygos tremties ir Lietuvos partizaninio karo temomis.
Antanas Lukša gimė Veiverių valsčiaus Juodbūdžio kaime, ūkininkų Simano ir Onos Lukšų šeimoje. Augo kartu su broliais, būsimais partizanais, Jurgiu (1920–1947), Juozu (1921–1951) ir Stasiu (1926–1947). Visi jie žuvo po karo vykusiame partizaniniame kare.
Baigęs gimnaziją, A. Lukša įstojo į Kauno mokytojų seminariją, tačiau mokytojauti sutrukdė 1941 m. prasidėjęs SSRS–Vokietijos karas. Tad tais metais pradėjo studijuoti geodeziją Kauno universiteto Statybos fakultete. 1944 m. vasarą kurį laiką slapstėsi nuo prievartinės mobilizacijos, bandė mokytojauti Veiveriuose.
Kaip teigia šaltiniai, 1946 m. A. Lukša tapo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės ryšininku, pasivadino slapyvardžiu Arūnas, dalyvavo kautynėse Mozūriškių miške. Lukšų namuose prieglobstį rasdavo partizanai, todėl partizaninės kovos metais nukentėjo visa jų šeima.
Pagal partizanų sumanymą, 1946 m. rugsėjo mėn. A. Lukša pradėjo dirbti Kaišiadorių suaugusiųjų gimnazijoje. Žasliuose įkūrus progimnaziją, paskirtas jos direktoriumi, tačiau prasidėjus išdavystėms, grįžo partizanauti į Tauro apygardą. 1947 m. vasario 10 d. jis buvo paskirtas Geležinio Vilko Žvalgybos skyriaus, vėliau apygardos Ryšių poskyrio viršininku.
1947 m. birželio 12 d. A. Lukša pakliuvo į MGB pasalą ir buvo suimtas. Po sunkių tardymų MGB nuteistas 25 m. laisvės atėmimo ir 5 m. tremties. Kalėjo Komijos, Tiumenės, Irkutsko, Magadano srities lageriuose. 1956 m. paleistas iš lagerio grįžo į Lietuvą, sukūrė šeimą.
Prasidėjus Atgimimui, Antanas Lukša aktyviai dalyvavo politinių kalinių ir tremtinių visuomeniniame gyvenime. Rūpinosi istorinės atminties įamžinimu (paminklų statyba, knygų leidyba ir kt.). 1999 m. Antanui Lukšai suteiktas dimisijos kapitono laipsnis. Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001 m.), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (2003 m.). Ilgus metus buvo LPKTS valdybos, vėliau – Garbės pirmininku.
Antanas Lukša mirė 2016 m. sausio 2 d., palaidotas paties inicijuotame Veiverių „Skausmo“ kalnelyje.
