Juodojo kaspino diena prasidėjo nuo susibūrimų, kaip ir šiandien. Prisimenu, kaip jaunas vaikinas, dalyvavęs demonstracijose Hamiltone ir Toronte, protestuodamas prieš sovietų Rytų Europos šalių perėmimą. Tuo metu pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Sovietų Sąjungai, nes Hitleris jau seniai mirė ir mes laimėjome karą prieš nacius. Tačiau neturime pamiršti, kad jei ne paktas, kurį 1939 m. rugpjūčio 23 d.pasirašė Molotovas ir Ribbentropas, padalijantis Europą tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos, šiandien galime turėti visiškai kitokį pasaulį.
Prisimenu mamos ašaras, kai ji skaitė laišką iš tėvynės, iš sesers, paslaptingais žodžiais ir frazėmis pasakojantį apie kažkieno mirtį, nes kiekvieną laišką atidarė ir perskaitė KGB. Pamenu, ji siuntė siuntas artimiesiems dėl trūkumo Sovietų Sąjungoje. Prisimenu jos paaiškinimą, kas buvo „dolerinė parduotuve“ Sovietų Sąjungoje. Labai skiriasi nuo Kanados „Dollarama“.
Pasirašius paktą daugelis tūkstančių mūsų draugų ir giminaičių buvo pasmerkti: mirčiai jų namuose, mirtis NKVD kankinimų kamerose, mirtis gyvuliniuose vagonuose ir laivuose, kurie juos išvežė į Sibirą, ir gyva mirtis, kai jie atvyko į savo paskirties vietas Sibire, iš kurio negrįžo daug tūkstančių. Dar kiti, kaip mano dėdė, nuėjo į mišką ir tapo partizanu. Jis papiktino mano tėvą dėl bėgimo iš Lietuvos kaip laiko švaistymą. Jis sakė, kad bet kurią dieną Vakarų valstybės atvyks mus išvaduoti iš sovietų. Tačiau Lietuvoje nėra naftos, todėl Vakarai nesidomėjo kitu karu. Mano dėdė žuvo, kovodamas prieš Raudonąją armiją.
Mes, tie, kuriems pavyko pabėgti į Vakarus, buvo laikomi laimingaisiais. Mes išgirstume apie Stalino žiaurių būrių NKVD įvykdytus žiaurumus ir netikėdami purtytume galvas. Ketvirtojo dešimtmečio badas Ukrainoje, Katynės žudynės Lenkijoje, riksmai iš NKVD, vėliau KGB, kalėjimų, žmonės, kurie buvo sušaudyti bandant peržengti Stalino geležinę uždangą. Žinoma, sovietai visada neigdavo. Jų buvo lygybės žemė – jokio nedarbo, benamystės, galima sakyti, kitas rojus, bet, žinoma, religija Sovietų Sąjungoje buvo uždrausta, tai nėra rojaus.
Tie iš mūsų, gimę Kanadoje, kurių tėvai išgyveno karą ir jo pasekmes, kasdien susidūrė su represijų istorijomis. Supratome, kodėl reikia paminėti birželio trėmimus, Juodojo kaspino dieną, mūsų nacionalinę nepriklausomybės dieną ir kitus įvykius, pažymėjusius kruviną mūsų gimtinės istoriją. Mūsų tėvai norėjo įsitikinti, kad žinome ir suprantame, kas yra komunizmas. Jie nenorėjo, kad išgyventume kitą karą ar gyventume diktatoriaus sąlygomis. Jie norėjo, kad perduotume jų patirtį savo vaikams, kad jie žinotų komunizmo ir jo šeimininkų melą ir žiaurumus.
Na, atspėk ką? Mes padarėme nemalonų darbą, mokydami savo vaikus. Mes naudojame šūkį „niekada daugiau“, kalbėdami apie Antrojo pasaulinio karo žiaurumus. Bet ar mes ką nors išmokome iš savo istorijos? Viena iš pagrindinių Hitlerio sėkmės priežasčių buvo ta, kad Vakarų valstybės bijojo įsitraukti į kitą konfliktą netrukus po Pirmojo pasaulinio karo. Kai jis užėmė Austriją, pasauliui tai nerūpėjo. Kai jis atvyko į Sudetų žemę, Vokietijos piliečių apsaugos pasiteisinimas buvo sugalvotas, pasauliui tai nerūpėjo. Jei bet kuriuo iš šių dviejų atvejų būtų buvęs Vakarų valstybių pasipriešinimas, Hitleris būtų baigtas. Vietoj to jis drąsiai žygiavo į Lenkiją. Jis nemanė, kad Prancūzija ir Anglija įsikiš. Jis lošė ir pralaimėjo, mes visi pralaimėjome. Tai buvo Antrojo pasaulinio karo pradžia.
Šiandien buvęs KGB pulkininkas yra prezidentas visam gyvenimui Rusijoje. Nepamirškime Nikitos KChruščiovo didžiojo žodžio, kai kalbame apie Putiną – „Jis buvo KGB pulkininkas, kadaise agentas, visada agentas“.
Rusijos kariai įsiveržė į Gruziją 2008 m. Ir tebėra ten ir šiandien, pretekstu ginti Rusijos piliečius. Į Ukrainą tuo pačiu pretekstu buvo įsiveržta 2014 m. O Rusijos kariai vis dar ten yra. Opozicijos lyderiai yra nuodijami ar sušaudomi, Rusijos dezinformacijos kampanijos visą parą skleidžia melą ir propagandą. Valstybės remiami įsilaužėliai kariauja ekonominį karą visame pasaulyje. Putinas pritaria Lukašenkos diktatūriniam režimui Baltarusijoje. Jis daro viską, ką gali, kad destabilizuotų regioną.
Esu įsitikinęs, kad jei Baltijos šalys nebūtų tapusios NATO ir ES narėmis, Putinas jau seniai būtų radęs pasiteisinimą įžengti su savo kariuomene. Ir dabar V. Putinas tiesia dujotiekį į Vokietiją, pavadintą „NordStream 2“. Šį vamzdyną V. Putinas naudos kaip derybų žetoną, siekdamas paskatinti savo naudą Ukrainoje, arba pasiteisinti įsiveržimui į Baltijos šalis. Manau, kad dujotiekis būtų geriau pavadintas Molotov Ribbentrop 2. Mes negalime ramiai atsisėsti ir sakyti: mūsų tėvynė laisva, mūsų darbas atliktas. Kol toks diktatorius kaip Putinas sėdės Kremliuje, Rytų europiečiai niekada nebus tikrai laisvi. Turime išmokyti kitą kartą imtis šios problemos ir tęsti ten, kur vieną dieną būsime priversti pasitraukti. Turime ir toliau daryti spaudimą Vakarams, kad jie ir toliau laikytų V. Putiną atsakingu už savo veiksmus. Dabar yra puiki proga įsitraukti į tą darbą. Susisiekite su vietiniais kandidatais į Parlamentą, kad sužinotumėte, kur jie yra mūsų tėvynės saugumo klausimais. Tada pasakykite savo draugams ir kaimynams, kodėl svarbu Kanadoje išrinkti vyriausybę, kuri remia mūsų tėvynę ir nevengia tokio patyčių kaip Putinas. Kai Arktyje skęsta ledo sluoksnis, kas žino, vieną dieną mums gali tekti kovoti su Putino pajėgomis prie šiaurinės Kanados pakrantės.
