Vilniaus vardas įamžintas Gedimino laiške

ADVERTISEMENT

Vilniuje sausio 25-ąją šventiškai paminėta svarbi data –  pirmojo žinomo Vilniaus vardo paminėjimo istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose, viename iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškų.

Istorikams yra žinoma apie šešis nuorašais išlikusius Gedimino siųstus laiškus, o kiek jų buvo išsiųsta iš viso – sunku pasakyti. Į Lietuvą jubiliejaus proga atvežtas būtent 1323 m. sausio 25 dienos laiškas, kuriuo krikščionys pirkliai, kariai, amatininkai, žemdirbiai ir dvasininkai iš viso pasaulio, ypač Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo ir Kelno miestiečiai, buvo kviečiami atvykti ir apsigyventi Lietuvoje. Gedimino laiškus galima įvardyti pirmąja tarptautine Lietuvos diplomatinių ryšių kampanija, kuri buvo itin sėkminga.

Gedimino laiško nuorašas, saugomas Latvijoje 

Sausio 25-ąją  Gedimino pilies bokšto muziejuje buvo parodytas išlikęs 1323 sausio 25 -osios laiško nuorašas. Valdovų rūmų muziejuje buvo pristatyti  ir naujai išversti, Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto išleisti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškai pasauliui. Skaitytojams siūlome susipažinti su istorinio laiško vertimu, kuriame ir minimas Vilniaus vardas.

Naujajame Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidinyje – Gedimino laiškai

1323.I.25, Vilnius, Gediminas visiems krikščionims

Visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno miestams ir kitiems iki pat Romos13, Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, garbės ir malonės patvarumo sveikindamas [linki]. Šiuo [raštu] pareiškiame tiek esantiems, nesantiems, tiek būsimiems skaitytojams, kad išsiuntėme mūsų pasiuntinį su mūsų laišku Apaštališkajam Viešpačiui ir Švenčiausiajam mūsų Tėvui dėl katalikų tikėjimo priėmimo. Jo atsakymą žinome ir jo legatų kiekvieną dieną nekantriai laukiame14, o jeigu jie pas jus atvyktų, padėkite jiems pagarbiai siųsdami juos toliau pas mus. Nes norime gauti tokią paslaugą panašiu arba svarbesniu atveju, kadangi ką tik gera padarysite jiems, pažinsite, kad mums taip padarėte. Nes viso to, ką Švenčiausiajam Tėvui ir mūsų Viešpačiui aukščiausiajam dvasininkui surašėme, sieksime Dievo šlovei ir Šventosios bažnyčios garbei tvirtai laikytis, bažnyčias statyti, kaip jau esame padarę: žinokite, kad vieną [bažnyčią] pamokslininkų ordinui mes naujai pastatėme prieš dvejus metus mūsų mieste Vilniuje. O dvi – mažųjų ordinui: vieną minėtame mūsų Vilniaus mieste15, kitą – Naugarduke16. Pastarąją Prūsijos kryžiaus nešėjai sudegino, siekdami krikščionybę sunaikinti ir mažuosius brolius išvaryti iš mūsų žemės 17; šiais metais Visagalio Dievo ir jo gimdytojos Mergelės Marijos, ir palaimintojo Pranciškaus garbei liepėme vėl atstatyti, kad tie broliai nuolatos didintų Kristaus šlovę mūsų naudai ir išganingai sūnų ir mūsų žmonų, ir taip pat visų, tikrą Dievą Jėzų Kristų garbinančių, apsaugai. [Kviečiame] vyskupus, kunigus, bet kurio šventimo dvasininkus, kurių tik gyvenimas nėra ydingas, kaip tų, kurie vienuolijas stato ir paima gerųjų žmonių aukas, ir tada [vienuolijas] parduoda, ir patvirtina evangelijos posakį: „O jūs padarėte plėšikų lindynę“, tokius išskiriame, nes jų draugystė nebus mums maloni. Be to, atveriame [mūsų] žemę, valdas ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui: kariams (riteriams), ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūnininkams, smuklininkams, bet kokiems amatininkams. Visiems šiems išvardytiems – kiekvienam pagal jo rangą – norime žemę padalyti. Tie, kurie norėtų atvykti kaip žemdirbiai, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teįvažiuoja ir teišvažiuoja be mokesčio bei muito ir laisvai, pašalinus bet kokias kliūtis. Karius ir ginklanešius, jei norėtų pasilikti, aprūpinsiu daiktais ir nuosavybe, kaip dera. Paprasta liaudis tikrai tegu džiaugiasi Rygos miesto pilietine teise, jei, mums pasitarus su išmintingaisiais, nebus tada išrasta geresnės. Kas tik nepaisys nurodymų ir trukdys tiems, kurie atvyksta teirautis minėtais reikalais, labai mus apsunkins, tesužino, kad iš tiesų trukdys ne jiems, bet mūsų karališkajai didenybei. Nes nuo šiol norime ne kam nors pakenkti, bet visiems padėti ir stiprinti taiką, brolystę ir tikrą gailestingumą su visais Kristaus ištikimaisiais amžina sutartimi. Kad tai pasiliktų nepakeista, pridėjome mūsų antspaudą prie šio rašto kaip paliudijimą ir apsaugą.

Duota, nuodugniai apsvarsčius, mūsų mieste Vilniuje 1323 Viešpaties metais, Švento apaštalo Pauliaus atsivertimo dieną. Prašome visų miesto tarėjų, kad šis raštas būtų nurašomas, o nurašytas prie bažnyčios durų prisegtas, ir pats laiškas dėl meilės mums be kokio nors atidėliojimo į kaimyninį miestą būtų persiųstas taip, kad Dievo šlovė supažindintų visus su juo. Melskite Dievo už mus.

Gedimino skulptūra Katedros aikštėje

Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (gimė apie 1275, valdė 1316–1341) šaltiniuose dažnai vadinamas „lietuvių ir daugelio rusėnų karaliumi“. Tęsdamas Rusios žemių prijungimo politiką, kviesdamas į Lietuvą žmones iš Vidurio ir Vakarų Europos, jis tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – europinės didvalstybės, arba „nepasiskelbusiosios imperijos“, – kūrėju. Gedimino Lietuva įvairių tautų ir tikėjimų žmonėms tapo namais, čia gyvavo tiek bizantiškoji Rytų, tiek lotyniškoji Vakarų kultūrinės tradicijos. Būtent Gedimino valdymo metais Lietuva tapo europinės politikos žaidėja. Gedimino vardu buvo pavadinta ir nauja valdančioji Lietuvos dinastija – Gediminaičiai. Jos atstovai (Jogailaičiai) vėliau valdė ne tik Lietuvą, bet ir Lenkijos, Vengrijos, Čekijos karalystes. Vilnius tapo Gedimino ir jo dinastijos kilties vieta, o Lietuvos sostinės pilis – svarbiausia, gimtąja Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos rezidencija, iš kur jos atstovai atėjo į Europos monarchų sostus.

Istorinio Gedimino laiško nuorašas po kelių menesių sugrįš į kaimyninės Latvijos muziejų, o Vilniuje pasiliks bronzinė skulptūra (skulptorius M. Gaubas), kurioje įamžintas Vilniui svarbus dokumentas