Dvidešimto amžiaus aštuntajame dešimtmetyje prasidėjo neregėtų pokyčių epocha išgyvenusioje bendruomenėje. Laikraščių puslapiuose atsispindėjo intensyvus lietuvių kultūrinis gyvenimas, kurį paįvairino atvykę pranešėjai, dainų ir šokių ansambliai iš kitų Šiaurės Amerikos bendruomenių ir net iš Lietuvos. Toronto, didžiausios Kanadoje lietuvių bendruomenės, lietuvių šeštadieninėje mokykloje mokėsi 180 mokinių. Jų rašiniai ir piešiniai dažnai būdavo spausdinami „TŽ”, kaip buvo įprasta vadinti laikraštį. Jaunimo skyriuje (Jaunimo Žiburiai) mokiniai – redaktoriai lavino rašytinę lietuvių kalbą ir skatino savo bendraamžius sekti jų pavyzdžiu.
Prenumeratos kainos per šį dešimtmetį šoktelėjo nuo 14 iki 20 dolerių per metus, nes leidėjų valdyba matė, kaip didėja spausdinimo ir pašto išlaidos. Prenumeratos ir skelbimų niekada nepakako darbuotojų atlyginimams ir leidybos išlaidoms padengti, tačiau dosnios bendruomenės narių aukos ir palikimai sudarė nemažą finansinį rezervą. Tačiau 1987 m. prenumerata pirmą kartą pradėjo mažėti.
Tais metais dažnai vykdavo protesto demonstracijos prieš sovietų okupaciją, toliau buvo rašomos peticijos ir laiškai Kanados vyriausybei ir politikams, o dešimtmečio pradžioje bendruomenės valdybos įsteigtas Žmogaus teisių komitetas pradėjo vykdyti aktyvesnę lobistinę veiklą, siekdamas ginti įkalintų disidentų ir okupuotų šalių laisvės reikalus. Redakciniai straipsniai skatino optimizmą ir veiksmus diasporoje.
Nuo 1989 m. ryšys su tėvyne labai pagerėjo, todėl buvo galima nušviesti protestus ir deklaracijas, o rugpjūčio 23 d. įvyko garsusis „Baltijos kelias” – masinė demonstracija už laisvę, kai 2 milijonai lietuvių, latvių ir estų tiesiogine prasme susikibo rankomis savo tautose į 600 kilometrų ilgio žmonių grandinę.
1981 m. linotipą pakeitė „naujosios technologijos”. Tipografų nebereikėjo, o iš jos sudarytą metalo masę buvo galima išvežti iš patalpų tik atidarius mūrinę sieną į išorę. Įsigyti tekstų procesoriai tebebuvo gana primityvūs, nes neturėjo ekranų, kuriuose būtų rodomas įvedamas tekstas. Straipsniai buvo spausdinami ant tvirto „Kodak” popieriaus, supjaustomi stulpeliais, vaškuojami ir tvirtinami prie iš anksto atspausdintų plačiaformatinių puslapių. Klaidos buvo išpjaunamos „Xacto” peiliukais, pataisymai perspausdinami, tada kruopščiai išpjaunami ir įklijuojami. Nuotraukos buvo apdorotos pramoniniu fotoaparatu kaip pusiau tonai.
Tuo metu Vytautas Balčiūnas, kilęs iš Argentinos, dirbo maketuotoju, vadovaujamas vyriausiojo redaktoriaus kun. dr. Gaidos, kuris kiekvieną savaitę pateikdavo maketus. Rašiniams perrašyti tekstų procesoriais reikėjo dviejų ar trijų mašinininkių. Kiti redakcijos darbuotojai – redaktoriaus padėjėjas Vytautas Kastytis Tvardauskas ir du administratoriai. Ne visą darbo dieną dirbantys pagalbininkai buvo korektorius ir keli pensininkai, kurie ateidavo antradieniaisį anksti ryte paruošti laikraštį išsiuntimui. Adresografas spausdino atskiras etiketes kiekvienam laikraščio egzemplioriui, o pašto tarnyba reikalavo, kad laikraščiai būtų suskirstyti pagal pašto kodus. Sulaukdavome daug nepasitenkinimo del nuolat vėluojančių laikraščio siuntų pristatymo prenumeratoriams. Skaitytojų skundai rodė, kad laikraščiai būdavo pristatomi nuo dviejų dienų iki dviejų savaičių ar ilgiau. Užklausos vietinėse pašto stotyse ir aukštesnėse valdymo grandyse nedavė jokių rezultatų.
1988 m. dėl silpnos sveikatos kunigas P. Gaida turėjo pasitraukti į gretimą Lietuvos kankinių parapijos kleboniją, kur ir gyveno, tačiau vis dar galėjo vadovauti laikraščio leidybai. Jis dar daugelį metų redagavo kopijas ir planavo kiekvieną puslapį. Buvo pasamdyti redaktoriaus padėjėjai, kurie sėdėjo redaktoriaus kabinete, atsakydavo į telefono skambučius, priiminėjo lankytojus, redagavo trumpuosius tekstus, dalyvavo renginiuose ir pristatinėjo naujienas vyriausiajam redaktoriui. Pirmuoju padėjėju tapo Jonas Andrulis, labai aktyviai dalyvavęs Anapilio bendruomenės centro, Lietuvos kankinių parapijos gyvenime ir net buvęs lietuviškos šeštadieninės mokyklos direktoriumi. Jo nesavanaudiškas atsidavimas kiekvienam projektui, prie kurio jis prisijungdavo, ypač laikraščiui, buvo stebuklingas. Už šešių dešimtmečių darbą 2013 m. kovo mėn. Jonui Andruliui buvo įteiktas Ontario provincijos savanorių tarnybos apdovanojimas. 1989-09-19-TEVISKES-ZIBURIAI-p1
1989-09-19 p 1 | Baltijos kelias (1989 m. rugpjūčio 23 d.) prasidėjo nuo Gedimino pilies Vilniuje ir tęsėsi iki pat Talino. Nuotrauka iš 1989 m. rugsėjo mėn. laikraščio pirmojo puslapio.
