Kiekvienais metais sausio mėnesį skelbiami Lietuvos šauktinių sąrašai jaunuoliams, turintiems Lietuvos pilietybę ir pagal įstatymą privalantiems atlikti karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėjė. Ir šiemet “Tėviškės žiburių” Facebook’e buvo paskelbtas šis KAM priminimas šaukiamojo amžiaus jaunuoliams. Šalia to skelbimo buvo įrašyti skaitytojų komentarai. Štai keletas iš jų (kalba netaisyta):
***O aš norėjau pasakyti tik tai kad mano sūnus svarsto dvi galimybes atlikti karine prievole (nors nieko ta Lietuva mums nedavė tik pasą) arba atsisakyti Lietuvos pilietybės. Jis Lietuvoje praleido tik 5 m o visi kiti 13 kitoje šalyje.
***Mano sūnus mąsto, taip pat atsisakyti lietuviško paso, nes Lietuva jam nieko nedavė, užaugo Airijoje ir už mokslus pats susimokėjo, laukia nesulaukia kada pradės dirbti pagal specialybę už pinigus, o ne Lietuvos valdžiai už ačiū tarnauti!
***Nesuprantu, kokia bausme ar bauda gali buti skiriama, gimusiems ir gyvenantiems uzsienyje. Isvada tokia, kad teks atsisakyti pilietybes.
Ar iš tiesų ši Lietuvos pilietybę turintiems jaunuoliams pareiga paskirti 9 mėnesius tarnybai Lietuvos kariuomenėje yra tokia nemaloni ir nepriimtina? Apie tai “Tėviškės žiburių” nuotolinis pokalbis su Kanados ir Lietuvos piliečiu Joriu Meiklejohn.
Joris Meiklejohn, Toronto universiteto studentas, jau 4 mėnesiai vilki Lietuvos kario aprangą, tarnauja Rukloje, karinėje bazėje netoli Jonavos. Joris gimė ir augo Toronte, mišrioje lietuvių /škotų šeimoje, visada turėjo artimus ryšius su Toronto lietuvių bendruomene. Lankė šeštadieninę Maironio mokyklą, baigė Aukštesniuosius lituanistinius kursus, šoko lietuvių tautinių šokių ansamblyje “Gintaras”, ir turi dar vieną labai lietuvišką bruožą – mėgsta žaisti krepšinį. Ne vienerius metus žaidė “Aušros” sporto klubo komandoje, lankė specialią mokyklą. Intensyvios treniruotės, ankstyvas kėlimasis rytais, turbūt, padėjo būsimam kariui išlaikyti gerą fizinį pasirengimą. Baigęs gimnaziją, ko gero, tėvo pavyzdžio paskatintas rinkosi inžinerijos studijas, tik kitą šaką – mechanikos inžineriją. Tad kaip atsitiko, kad vaikinas, turėjęs aiškias gyvenimo kryptis, šiandien vilki Lietuvos kario uniformą?
Apie tai mums sutiko papasakoti pats Joris (ačiū už tarpininkavimą jo mamai Solveigai). Keliomis žinutėmis susiderinome dėl pokalbio laiko ir vieną šeštadienio popietę per pokalbių programą WhatsApp mes galėjome pasikalbėti apie Jorio pasirinkimą.
Jori, kas atvedė tave iš Toronto universiteto auditorijų į dabartinę tavo tarnybos vietą Ruklos karinėje bazėje?
Joris: – Niekada nesvajojau, apie karinę profesiją ar tarnybą, nesidomėjau ginklais. Viskas susidėjo gana netikėtai. Studijavau Toronto Universitete, prasidėjo pandemija, paskaitos nuotoliniu būdu ir pasidarė nuobodu šitame uždarame rate. Pradėjau galvoti apie tai, kad gal verta dabar atlikti tarnybą, privalomą turintiems Lietuvos pilietybę. Racionalu, kad būtent dabar, kai dar nepradėjau profesinės karjeros ar šeimos, tinkamiausias laikas šiam žingsniui. Be to, jau seniai, gal 7 metai, nebuvau buvęs ir mamos gimtinėje, kurioje anksčiau lankydavomės, ir norėjosi čia ilgiau pabūti. Taigi, sakyčiau, mano galutinį sprendimą nulėmė prasidėjusi pandemija, patriotiniai motyvai (tik nereikia perdėti – tikrai nesu toks parodomasis patriotas), ir ne paskutinėje vietoje – iššūkis pačiam sau, noras išbandyti save.
Kadangi jau buvau įrašytas į šauktinių sąrašą, pavėlavau nusiųsti savo dokumentus, sumokėjau nedidelę baudą. Atėjus kitam šaukimo laikui, užsiregistravau į savanorius, nes yra tokia galimybė pasirinkti. Reikia žinoir tai, kad studijuojantiems tarnyba gali būti ir atidėta jiems patogesniam laikui. Studijų metu teko keliauti į Vilnių,į medicininę komisiją. Komisija patikrino sveikatą, pripažino tinkamu tarnybai. Tiesa, atliekant psichologinį testą, pritrūko lietuvių kalbos žinių – nesupratau gal 7 klausimų, bet viskas buvo gerai. Neturiu problemų su lietuvių kalba, kaip abejojo viena komisijos narė. Mūsų skyriuje tarnaujantis ispanas,kuris labai silpnai kalba lietuviškai ir taip nepažįsta Lietuvos kaip aš, vis tiek kažkaip išsiverčia.
Nors tarnauja toje pačioje armijoje, šiek tiek skiriasi sąlygos pašauktiems į tarnybą kariams ir savanoriams. Šauktiniai, kurie kviečiami į tarnybą kompiuterinės loterijos būdu, privalo tarnauti ten, kur yra skiriami, pasibaigus tarnybai, jiems mokamas.šiek tiek mažesnis atlyginimas. Savanoris karys už labai gerai įvertintą tarnybą gali gauti iki 3,3 tūkst eurų, gerai – 2,8 tūkst, patenkinamai – 2,3 tūkst.eurų. Dar reikia pasakyti, kad valstybė sugrąžina bent 75proc. išlaidų dėl kelionės į Vilnių, medicininę komisiją. Taip pat savanoriai kariai gali pasirinkti kokiame dalinyje tarnauti. Aš savanorystę rinkausi ne dėl pinigų, kurie, aišku, irgi gerai.. Iš pradžių norėjau rinktis artimesnį mano pasirinktoms studijoms inžinerinį dalinį, būčiau tarnavęs Kaune. Visgi nutariau pasirinkti mechanizuotų pėstininkų dalinį, todėl esu čia, Rukloje, tarnauju Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotų pėstininkų pulke. Tai reiškia, kad esame paprasti eiliniai, be jokios specialybės, kariai .
Kaip atrodo jūsų kariško gyvenimo kasdienybė?
Joris: – Kiekviena diena prasideda 5.45 ryto, bėgame į trumpą mankštą, vėliau pusryčiai, po jų – kambarių tvarkymas, asmeninė ruoša, vėliau – rytinis patikrinimas, užsiėmimai 8.30v.r – iki 12.30, tada pietūs. Popietiniai užsiėmimai iki vakarienės, kuri būna 5.30 vakare (pagal mūsų šeimos įprotį man per anksti). Po vakarienės įvairūs užsiėmimai, labai daug laiko skiriame ginklo tvarkymui, nes po pratybų miške jie būna tikrai nešvarūs. Ką veikiame tuo laiku, priklauso nuo budėtojo. Pulke yra 30 profesionalių karių, kiekvieną dieną jie budi pasikeisdami, todėl ir dienotvarkė priklauso nuo jų. Kai kurie malonūs, kiti mėgsta parodyti savo galią
Savaitgaliais kitokia tvarka. Iš pradžių priešpiet buvo ir paskaitų, žinių atnaujinimo, kartais pratybos miške. Po pietų turime daugiau laisvo laiko, tik dėl pandemijos negalime niekur išeiti. Per visą tarnybos laiką 2 kartus turėjau trumpas atostogas. Pirmąjį kartą po priesaikos lapkričio mėn išleido 4 dienoms, ir per Kalėdas mūsų kuopa turėjo atostogų, bet dėl įvykių Ukrainoje laikas sutrumpintas. Naujuosius metus sutikome tarnyboje, atostogavo kitos kuopos. Ne pandemijos laiku kariai išleidžiami ir savaitgaliais. Būnant bazėje, man asmeniškai trūksta fizinio aktyvumo. Esu žaidęs krepšinį, todėl norėtųsi daugiau pasportuoti. Praėjusią savaitę gavom krepšinio pažaisti papildomai, buvo smagu. Bet gal kitiems to fizinio krūvio užtenka pratybų metu, jo tikrai yra nemažai.
Kas sunkiausia šioje tarnyboje?
Joris: – Negaliu net iš karto pasakyti, turbūt, sunkiausia atsiskyrimas nuo šeimos, taip ilgai nuo namų esu atsiskyręs pirmą kartą. Taip pat nelengva prisiderinti prie visos griežtos tvarkos. Esi labai priklausomas nuo vadų ir taisyklių, neturi jokios laisvės pasirinkti. Be to, atsakai ne tik už save, bet ir kitus. Pasiilgstu ir man įprastos anglų kalbos. Jau 4 mėnesiai, kai kalbu tik lietuviškai, pavargstu. Tik paskambinęs broliui galiu pakalbėti angliškai. Dar pasiilgstu tikro kanadietiško (gal tiksliau amerikietiško) maisto – hamburgerių ir kt. Negaliu skųstis, čia maistas valgykloje, sakyčiau, valgomas, bet pasiilgstu to įprasto Kanadoje. Tiesa, valgyklos virėjos kepa labai skanų kugelį, jis tikrai man labai patinka.
Kaip sekasi sutarti su tarnybos draugais ?
Joris: – Mūsų pulkas suskirstytas į kuopas, po 92 karius, kuopos į skyrius – po 9. Vieno skyriaus kariai ir gyvename viename kambaryje, miegame dviaukštėse lovose (bunk beds). Labai įdomu, kad mūsų skyrius yra tokia tarptautinė kompanija. Be manęs, kanadiečio, yra dar ispanas, keli rusakalbiai – baltarusis, ukrainietis ir rusas. Jaučiuosi beveik kaip Kanadoje, kur tiek daug įvairių tautybių. Jau prieš tai buvau pradėjęs mokytis rusiškai, kalbėdamas su jais irgi išmokstu kai kurių žodžių. O dar kitam skyriuje iš 9 karių – 7 panevėžiečiai!
Dar turiu pasakyti – visiems būna labai įdomi mano pavardė. Rikiuotėje patikrinimo metu skaitydamas karių pavardes, budėtojas ties mano pavarde net nutyla, nežinodamas kaip ištarti. Nė karto nebuvo perskaityta teisingai. Žinoma, suprantu, jiems tai svetima kalba…
Ar nesigaili savo pasirinkimo ?
Joris: – Ne, tikrai nesigailiu, bet prisipažinsiu – būna momentų, kai galvoju – kaip ir kodėl aš esu čia… Ypač tada, kai būna ne visai įdomios ar nemalonios užduotys ar kita kokia nesmagi situacija. Bet dažnai būna ir kitokios akimirkos. Po trijų mėnesių mes baigėme bazinį parengimą – taktikos, ginkluotės ir kitas karines temas. Po Naujųjų metų mus suskirstė į grupes, paskirstė ginkluotę. Vieni gavo kulkosvaidžius, kiti granatsvaidžius ir kt. Aš gavau kulkosvaidį. Pratybų metu guliu miške ant žemės, šaudau, aplinkui medžiai…ir tada pats geriau pajunti, kodėl esi čia. Žinau, Kanadoje daugelis nesupras to mano pasirinkimo, tai neįprasta, bet esu dėkingas savo tėvams, kad palaikė mano šį žingsnį, padėjo viską susitvarkyti. Šie tarnybos mėnesiai – tai nepakartojama patirtis, tik reikia aiškiai suprasti, kodėl tai darai. Tikriausiai, jei būtum priverstas, tarnyba būtų daug sunkesnė. Viskas priklauso nuo tavo mąstysenos, aš stengiuosi net ir sunkiausiais momentais į viską žiūrėti teigiamai.
Kiek laiko dar truks tavo tarnyba?
Joris: – Tarnyba baigiasi liepos 4 d., po jos rudenį laukia tolimesnės studijos Toronto universitete.
Ačiū už pasidalijimą savo karine patirtimi. Linkime sėkmės!
Lietuva, Rukla – Torontas, kalbėjosi Sigina Katkauskaitė
Meiklejohn šeimos archyvo nuotraukose – Jorio karinės tarnybps akimirkos: