“Mozaikos” rengėjų sėkmė

ADVERTISEMENT

Prisikėlimo parapijos ateičiai užtikrinti buvo sudarytas vajaus – lėšų telkimo – komitetas (pirm. Ramunė Čygienė ir Janė Macijauskaitė). Vienas iš šio komiteto projektų buvo surengti tyliąsias meno varžytines. Joms buvo suburtas ruošos komitetas: Algimantas ir Raminta Nakrošiai, Daina Puterienė, Snaigė Šileikienė, Dainora Juozapavičiūtė, pirmininkė Rūta Rygelienė. Tyliosios meno varžytinės “Mozaika”, vykusios 2019 m. lapkričio 30 d., pats spalvingiausias pastarųjų metų renginys Prisikėlimo parapijoje, jau tik atmintyje ir nuotraukose. Prisiminimais apie neeilinio renginio sėkmę su TŽ redakcija dalijasi ruošos komiteto pirmininkė RŪTA RYGELIENĖ

Ar komitetas patenkintas šiuo spalvingu praėjusių metų renginiu?
R.Rygelienė: – Renginys buvo labai sėkmingas – viršijo mūsų lūkesčius: sulaukėme daugiau nei tikėjomės paaukotų dailės kūrinių, tikrai gausaus lankytojų ir paveiks-
lų pirkėjų skaičiaus. Dvi salės buvo pripildytos dailės kūriniais ant sienų ir ant stovų, meniškai išdėstytas maistas, saksofono muzika ir gyvai kurianti “meistrų” trijulė sukūrė nepaprastai įdomią aplinką. Įvairaus amžiaus lankytojai turėjo progą pamatyti daugiau kaip 180 dailės darbų. Juos aukojo šiuolaikiniai menininkai, dailės darbų savininkai. Taip pat buvo spalvinga vaikų meno paroda. Joje – darbai, sukurti specialiai šiam vakarui 2019 metų vasarą Prisikėlimo parapijos gegužinėje, vaikų meno dirbtuvėje “Mozaika”, kuriai vadovavo dail. S.Šileikienė. Šių tyliųjų varžytinių metu buvo nupirkta 99% visų kūrinių – tad renginį galime pavadinti tikrai sėkmingu.

Tyliosios varžytinės – neeilinis ir nedažnas renginys. Kiek laiko jums užtruko, kuo reikėjo rūpintis, kas buvo sunkiausia?
R.Rygelienė: – Pradėjome apie tai dalintis mintimis septynis mėnesius prieš renginį. Iš pradžių susitikimai buvo retkartiniai, vėliau dažnesni, o paskutines savaites – kasdieninis darbas. Grupė buvo nuostabi, niekam nebuvo per sunku – visi ėmėmės darbo neprašyti ir nelaukdami, ar kas kitas pasisiūlys. Visi rūpinomės visomis smulkmenomis – o jų buvo labai daug.


Mokėmės iš tų, kurie turėjo patirties, aplankėme kitas varžytines, kad sužinotume, kaip jos vyksta. Paskutiniaisiais mėnesiais prieš renginį rinkdavomės kas dvi savaites, nes rūpestėlių vis daugėjo. Susitikdavome pasitarti prieš darant sprendimus ir užtikrinti, kad nieko nepamiršta.

Ar pakartotume tokį renginį? Didelis klaustukas. Dabar neįmanoma atsakyti…
Ką daugiau norėtumėte pasakyti komiteto vardu?
R.Rygelienė: – Esame labai dėkingi už aukotojų dosnumą – kūriniais, darbu, laiku. Taip pat eame dėkingi, sulaukę tiek daug pagalbos prie įvairiausių mažų ir didelių darbų. Visi, į kuriuos kreipėmės, su šypsena sutiko padėti. Sėkmingos tyliosios varžytinės – visų nuopelnas.

Kalbėjosi R.Jonaitienė