Rengėjai savo žodį tesėjo: lapkričio 18-ąją Toronto Prisikėlimo parapijos 70-mečio šventėje tikrai buvo kaip Holivude. Nors ne, reikia pripažinti – buvo geriau! Vakaro svečius pasitiko neatpažįstamai pasikeitusios parapijos salės ir visa aplinka. Spalvingų balionų girliandomis ir šviestuvais papuošti laiptai ir įėjimas, raudonas kilimas, prie kurio įsiamžino puošnūs vakaro svečiai. Ir čia pat ant visų patalpų sienų – didžiulė foto paroda, nuotraukomis pasakojanti visų 70-ties metų parapijos istorija. Iš pradžių, pradedant 1953-iaisiais, juodai balti vaizdai, pamažu juos keitė jau vėlesnių dešimtmečių spalvotos nuotraukos, krikštijamų, tuokiamų parapijiečių veidai, parapijos kunigų ir eilinių parapijiečių, švenčių minėjimų vaizdai.
Paslaugūs jaunieji patarnautojai su skanėstų pilnais padėklais stengėsi neaplenkti nė vieno. Baltumu švytinti salė, stebuklingai prie savo stalų sutalpinusi daugiau kaip 400 vakarienės svečių, žadėjo neeilinio vakaro staigmenų. Ir lūkesčiai pasiteisino, klausantis lietuvių mišraus choro „Volungė“, ir merginų choro „Svaja“, „Volungės moterų ansamblio teatralizuotai atliekamų retro stiliaus melodijų, taip gerai pažįstamų ir vyresniesiems, ir jaunesnei parapijiečių kartai. Su šypsenomis klausytojai palydėjo Jurgio Kuliešiaus ir Dominyko Guzausko skaitomus seniausiųjų parapijų biuletenių ištraukas. Tenka sutikti – keičiasi laikai, keičiasi papročiai.
Žmogui 70 metų – gražus tikros brandos ir išminties amžius. O ką jie reiškia parapijai, tikinčiųjų bendrijai, prieš 70 metų atsidūrusiai toli nuo savo gimtinės ir kultūros? Neilgose kalbose šventės svečiai ir parapijiečiai kiekvienas savaip nusakė šios parapijos vietą asmeniniame ir bendruomenės gyvenime. Turbūt, aiškiausiai pranciškonų parapijos ir parapijiečių misiją nusakė 37-erius metus buvęs šios parapijos klebonu Augustinas Simanavičius, OFM, – tai tarnystė Dievui ir artimui, sekant šv.Pranciškaus dvasia. Svečiai iš Lietuvos Algirdas Malakauskis, OFM, provincijos delegatas Šiaurės Amerikai, pabrėžė, kad ši parapija Lietuvos pranciškonams buvo pati geriausia mokykla, atgaivinant pranciškonų veiklą Lietuvoje, telkiant tikinčiųjų bendruomenę. Br.Benediktas Jurčys,OFM, pasidžiaugė šios parapijos gebėjimu greitai reaguoti į tai, kas nauja ir svarbu, perimant gerąsias iniciatyvas, „Vilties“ bėgimo tradiciją ir paramą Šv.Pranciškaus onkologiniam centrui Klaipėdoje.
Lietuvos ambasadoriaus Kanadoje vardu kalbėjęs gen. garbės konsulas Paulius Kuras ir LR ambasados diplomatė Inga Miškinytė perdavė ambasadoriaus sveikinimus ir padėką ne tik už sielovados veiklą, bet ir lietuviškos tapatybės, kultūros saugojimą lietuvių bendruomenėje. Ji taip pat įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos apdovanojimus URM garbės sženklus „Už pasaulio lietuvių nuopelnus Lietuvai“ dviems daug šiai parapijai ir lietuvių bendruomenei nusipelniusiems kunigams – buvusiam klebonui Augustinui Simanavičiui, OFM, ir dabartiniam – Jonui Šileikai,OFM. Jie abu, tęsdami šios parapijos steigėjų ir čia dirbusių kunigų, ryškių charizmatiškų asmenybių viziją, sugebėjo per dešimtmečius parapijos veiklą praturtinti šiuolaikiškumu, atvirumu, nuolatiniu atsinaujinimu. Ką reiškia lietuviška parapija retėjančioms lietuvių bendruomenės organizacijoms ir renginiams, ypač matome dabar – tai ne tik sielovados ir dvasinio gyvenimo centras, bet ir lietuviškos tapatybės, lietuviškos kultūros, meno, tradicijų mokykla.
Vakaro programos vedėjas Stasys Kuliavas ilgai skaitė svečių – lietuviškų organizacijų atstovų pavardes, paliudijimą koks stiprus parapijos ir lietuvių bendruomenės organizacijų ryšys. Jis pasireiškia visaip: nuo mažųjų „kiškučių“, su kuriais renkasi mamytės į parapijos salę pabūti kartu, nuo chorų repeticijų, krepšinio žaidimo ar pagyvenusių parapijiečių laisvalaikio užsiėmimų; visi atranda veiklos ir, svarbiausia, tarpusavio bendrystės jausmą. Parapijai nėra nesvarbių žmonių ir darbų – vertinama viskas, kas tarnauja žmogui, jo dvasiai. Štai todėl ir labai svarbi 70-mečio šventinės programos dalis – Auksinių Oskarų dalybos – užtruko ilgokai. Šios dailios statulėlės neaplenkė nė vieno vienaip ar kitaip prisidėjusio ir prisidedančio prie parapijos gyvenimo. Tai ir „Aušros“ sporto klubo steigėjai, jaunimo ir vaikų stovyklos“ Kretinga“ vadovai, parapijos kasmetinių išpardavimų organizatorės, kurių pradėta tradicija tęsiama lig šiol. Negalima nepaminėti ir parapijos foto ir vaizdo archyvarų Dainos ir Romo Puterių, Andy Kaknevičiaus, kurių dėka išsaugoma parapijos istorija. Tai ir parapijos šeimininkės , rengiančios iškilmingas vaišes ir tą vakarą neapvylusios su išskirtiniu valgiaraščiu, ir dar daugybė kitų. Audringais plojimais su Auksiniu Oskaru buvo pasveikinta ilgametė parapijos muzikinės liturgijos vedėja, chorinės veiklos organizatorė ir dirigentė Dalia Viskontienė. Prisikėlimo parapija – tarsi draugiškas bičių avilys, kuriame kiekvienas prisideda prie korio – bendrų parapijos tikslų – ugdymo.
Kristaus prisikėlimo parapijos 70 – mečio šventė neapsiribojo vienu vakaru. Kitą dieną vykusi parapijos Šeimų diena irgi buvo nemažiau įdomi ir šventiška. Po iškilmingų Mišių, kuriose dalyvavo svečiai iš Lietuvos, giedojo jaunimo grupės, buvo bendraujama salėje prie vaišių stalų, dalijamasi įspūdžiais, pasižiūrėjus A. Kaknevičiaus vaizdo montažą „Iš Tavo rankos…“, kuris leido dar kartą prisiminti Prisikėlimo parapijos istoriją, žmones ir jų darbus.
Prie šios įsimintinos šventės ruošos prisidėjo dešimtys žmonių, jų visų pavardės paminėtos renginio spausdintoje programoje. Bet ypatingos padėkos nusipelnė parapijos visuomeninės veiklos sekcija ir jų talkininkai, kuriems teko didžiausia darbų ir rūpesčių dalis. Jiems ir didžiausia padėka už neeilinės šventės nuotaiką ir įspūdžius.
Tikrai buvo geriau nei Holivude! Tai patvirtina DAINOS PUTERIENĖS IR MERON KAPUSZCZAK nuotraukų galerija
