Ši apžvalga – pirmoji iš rengiamo straipsnių ciklo, kuriame prisimenama laikraščio „Tėviškės žiburiai”, įsteigto 1949 m. Toronte, Kanadoje, 75 – erių metų istorija.
Būdama Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusių ir nuo jo pabėgusių lietuvių palikuonė, Kanados lietuvių bendruomenė ypač jautriai reaguoja į sunkią pabėgėlių, bėgančių nuo šiandien, 2024 m., siautėjančių karų, padėtį. Mūsų užuojautą sustiprina prisiminimai apie mūsų tėvus ir senelius, kuriems pasisekė įsikurti Kanadoje 1940-ųjų pabaigoje.
Apie jų sunkumus, sėkmę ir pasiaukojimą kuriant naują bendruomenę visiškai svetimoje aplinkoje, parašyta daugybė atsiminimų. Tai buvo mažytė jų Tėvynės kopija, turėjusi tapti baze, kurioje jie galėjo priklausyti, mokyti savo vaikus ir siekti, kad jų tauta išsivaduotų iš sovietų priespaudos. Vienas iš šių darbų buvo labai svarbus – sukurti platformą, skirtą viešam beveik iš karto atsiradusių daugybės bendruomenių, organizacijų ir parapijų bendravimui.
Kai kurie iš ankstyvųjų lietuvių kolonistų – pirmoji banga, arba, kaip jie buvo vadinami, „senbuviai”, buvo svetingi ir paslaugūs pokario DP arba perkeltiesiems asmenims, kaip jie buvo vadinami pabėgėlių stovyklose Vokietijoje ir Austrijoje, kur jie pasislėpė nuo sovietų okupacijos ir masinių trėmimų į Sibirą. Kiti, veikiami vyraujančių liberalių tendencijų, kritiškai vertino naujuosius imigrantus, kurie daugiausia buvo krikščionys – demokratai arba konservatyvių pažiūrų profesionalai ir intelektualai. Kiekviena pusė laikėsi savo pažiūrų, todėl suformuoti vieningą Lietuvių bendruomenę buvo sudėtinga, o skėtinė organizacija (KLB) oficialiai susikūrė tik 1952 m. Nors Montrealyje (Kvebekas) buvo leidžiamas lietuviškas laikraštis, dėl konfliktų su tuometine redakcine politika atvykėlių siekiai nebuvo patenkinti, o atskiro laikraščio poreikis tapo akivaizdus jau 1949 m.
Tų pačių metų rugsėjį 16- os aktyvistų grupė susirinko į pirmosios Toronto lietuvių parapijos (Šv. Jono Krikštytojo, Dundas St. W. 941) kleboniją aptarti šio klausimo. Po ilgų svarstymų jie nusprendė įsteigti Toronte lietuvišką laikraštį. Buvo sudarytas septynių asmenų komitetas, kuris inicijavo šį projektą: P. Alekna, B. Sakalauskas-Sakalas, V. Užupis, dr. A. Juozapavičius-Juzaitis, dr. S. Čepas, kunigas P. Ažubalis ir dr.E. Jasinevičiūtė. Komitetui buvo pavesta ištirti laikraščio leidimo galimybes, įsteigti spaustuvę su akcininkais ir redaktoriumi pakviesti tuo metu Montrealyje (Kvebekas) gyvenusį istoriką dr. A. Šapoką. Pirmininku buvo paskirtas B. Sakalas, finansus ėmėsi tvarkyti V. Užupis, o administravimu rūpinosi dr.Juzaitis.
Pirmąjį logotipą sukūrė dailininkas Alfonsas Docius, o septintojo dešimtmečio pradžioje jį pakeitė Telesforo Valiaus iliustracijos ir šriftas. Pirmaisiais metais leidinys buvo spausdinamas vengrų spaustuvėje, kurioje niekas neturėjo įrangos lietuviškam šriftui įvesti.
Pirmiausia reikėjo pasirūpinti finansavimu. Laikraščio iniciatoriai buvo katalikai, daugiausia Ateitininkų organizacijos, kuri puoselėjo patriotinę lyderystę Lietuvoje po 160 metų trukusio carizmo valdymo, nariai. Toronte jie kreipėsi paramos į Šiaurės Amerikos lietuvių dvasininkų sąjungą. 1949 m. rudenį vykusiame posėdyje komitetas oficialiai tapo leidybos įstaiga, pavadinta Lietuvos RK kultūros draugija „Žiburiai”. Konferencijoje dalyvavę klebonai pirmieji paaukojo po kelis šimtus dolerių, o kitiems prisidėjus mažesnėmis sumomis, pavyko surinkti 2,000 dolerių. To toli gražu nepakako leidybai pradėti.
Vis dėlto 1949 m. Kalėdų išvakarėse jiems pavyko išleisti pirmąjį laikraščio „Tėviškės žiburiai” (taip jį pavadino redaktorius A. Šapoka) numerį. Idealistiškai nusiteikusiems steigėjams, naujiems emigrantams, trokštantiems vietos, kur galėtų be konfliktų reikšti savo nuomonę, tai buvo didelis pasiekimas.
Leidėjai pavedė A. Bajorinui ir J. Mažeikai ieškoti laikraščiui reklamos, tačiau net ir prenumeruojant laikraštį, spausdinimo išlaidų ilgai nepavyko padengti. Buvo kreiptasi į kitas lietuvių katalikų organizacijas, o Toronto draugijos skyrius taip pat dėjo daug pastangų, kad piknikais, vaidinimais ir šokiais surinktų dar 1, 000 dolerių. 1950 m. vasarą buvo įsteigtas knygynas. Iki 1950 m. pabaigos draugija turėjo 13, 000 dolerių.
Tais pačiais metais buvo įsteigta spaustuvė, kuriai vadovavo Antanas Rinkūnas ir kuri užtikrino pajamas leidiniui. „Žiburiai – Šviesos” spaustuvė ir leidykla. Ltd.”, įregistruota 1950 m. lapkričio 23 d. ir, pardavusi akcijas lietuviams, per mėnesį surinko kelis tūkstančius dolerių. Kalėdinis 1950 m. numeris buvo išspausdintas jų pačių spaustuvėje.
Naujo lietuviško laikraščio pasirodymą sveikina jo skaitytoja ir rėmėja Maria Yokubynienė
Antrojo laikraščio proga
Diena po dienos laukiama pasirodant „Tėviškės Žiburių” — antrojo Kanados lietuvių laikraščio, kuris atsistos šalia „Nepriklausomos Lietuvos”.
Šia proga, tebus man leista pasveikinti šio sumanymo vykdytojus leidėjus, redakcinį kolektyvą ir vyriausiąji redaktorių. Palinkėti jiems noriu: glaudaus bendradarbiavimo tarpusavy ir su lietuviškąją visuomene; atviros minties ir tolerancijos, o pasisekimas pats gims ir augs.
Ne vieną tenka išgirsti tvirtinant, jog galėję ar turėję kol kas, užtekti Kanados lietuviams ir vieno laikraščio, kad dviems bus sunku išsilaikyti. Daleiskim, kad galėjo užtekti, bet ką daryti tokiu atveju, kada dauguma skaitytojų nustoja pasitikėjimo, to vieno laikraščio reiškiamomis mintimis? Kada vienaip rašoma ar sakoma, o kitaip daroma? Kada garsinamos visiems „atidarytos durys”, o į jas pasibeldus, per užpakalines duris patenki tiesiai į gurbą. Ką brangus broliai ir sesės lietuviai tada daryt?! Aišku, kad reikia ieškoti išeities, o kad patenkinti čia Kanadoje, daugumoje naujai suvažiavusius lietuvius, ta prasme, kad jie galėtų pasirinkti sau artimesnę širdžiai spaudą, kad jų dvasia sutaptų su tuo, kas spaudoje dedama, kad jie ne tik jaustų pasitenkinimo, bet kartu, kad ir išeivijoje gyvendami, jaustų lietuvišką auklėjimą, lietuvybės palaikymą, jos ugdymą — tam reikia platesnės spaudos, o tos erdvės pasiekimui, reikalingas antras laikraštis. Jam gimti laikas, atrodo, visai pribrendęs.
Kaip sena kanadietė lietuvė, norėčiau atkreipti dėmėsį gerb. „TŽ” redakcijos ir būsimųjų bendradarbių bei korespondentų i vieną, naujai atvykusių lietuvių sąvoką, kuri pakartotinai lietuvių spaudoje buvo ir gal dar bus reiškiama. Būtent: kad ne šiaučiams ir kriaučiams spaudoje ar visuomeniniuose reikaluose savo mintis reikšti; tą esą reikia palikti diplomuotiems žurnalistams ir kitokiems profesionalams.
Ši mintis ne tik klaidinga, bet galėtų virsti ir labai žalinga. Žalinga lietuvybės išeivijoje išlaikymui ir pačiai kovai už Lietuvos nepriklausomybę. Panašių minčių reiškėjams reiktų atsiminti, kad mes visi ne laisvoje Lietuvoje randamės, bet išblaškyti tūkstančių mylių plotuose, tarytum diegeliai sukaišioti kur ne kur tankiuose ir svetimuose miškuose, ar nendrelė neišmatuojamuose tyruose, vėjo linguojama ar saulės kepinama. Ir kas su tais daigeliais ir su ta nendre atsitiktų, jeigu jie atsisakytų kovoti prieš tas kliūtis ir už savo išsilaikymą? Jie išnyktų. Išnyktų ir lietuviai, patekę svetimon šalin ir visiškai skirtingon kul tūron, jeigu jie apsidairę ir neradę diplomuotų žurnalistų ir kitokių profesionalų, numotų ranka sakydami: Eh, nėra čia išmokslintų žmonių, o ką čia man šiaučiui, kriaučiui ar kaimo bernui pradėti… tegu būna kaip yra…
Taip, mieli broliai dipukai, šiandien jūs atvykę Kanadon ir patekę didesnėn ar mažesnėn lietuvių kolonijon, ne tik galite susikalbėti, dažnai gražia lietuvių kalba, bet jūs randate lietuviškas parapijas, daug draugijų ir nepalaužtą lietuvišką dvasią. Ir už tai turėtumėt būti dėkingi ne kam kitam kaip tiems šiaučiams, kriaučiams, kaimo ūkininkaičiams ir bernams, o neretai ir kitokiems amatininkams, nes prieš 25 metus į Kanadą beveik išimtinai tik tokie imigravo.
Taigi, mums reikia ne skirstytis į profesijas ar nurodynėti, kas kam dera veikti, bet šaukti bendrai visus, broliai ir sesės, į darbą, į talką už Lietuvos laisvę ir už lietuvybės išlaikymą išeivijoje! Taip kaip mirtis lygiai skina visus iš gyvenimo, ar tai būtų karalius ar ubagas — taip tautos idealai vienodai brangūs visiems ir mokėkim bendrai už juos kovoti!
Maria F. Yokubynienė
