Prieškalėdinę savaitę Toronto Lietuvių namų mažoji salė kelioms valandoms pavirto šiaudinuku dirbtuve. Susirinkusieji kruopščiai dėliojo ir vėrė iš sukarpytų šiaudelių įvairiausias formas – žaisliukus ar paukštelius kalėdinei eglutei papuošti. O trapių šiaudelių vėrimo paslapčių juos mokė Jurgita Žvinklytė. Šiaudinukų vėrimas – kantrybės ir atkaklumo reikalaujantis užsiėmimas, bet norinčių pabandyti šio kūrybinio išbandymo atsirado, ir baigiantis pamokai jau buvo galima pasidžiaugti šiaudiniais kūriniais. O galbūt po šio užsiėmimo kas nors iš dalyvių pabandys suverti ir sudėtingesnį vėrinį – šiaudinį sodą?!
Ornamentai iš šiaudelių vadinamieji sodai – sena lietuvių liaudies meno tradiciją, kuri šiemet buvo įvertinta tarptautiniame paveldo apsaugos organizacijoje UNESCO. Po sėkmingo Lietuvos atstovų pristatymo Botsvanoje vykusioje sesijoje Lietuvos šiaudinių sodų kūrybos tradicija įrašyta į pasaulinį nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Šiaudinių sodų kūryba Lietuvoje, ypač Aukštaitijoje – Švenčionių, Rokiškio, Kupiškio ir kituose rajonuose, turi senas tradicijas. Šiaudiniai sodai – geometrinės formos dirbiniai, gaminami iš sausų rugių, kviečių šiaudelių ar kito augalinio pluošto. Sodo pynimui naudojami javų šiaudeliai yra veriami ant siūlo sudarant trikampius ir kvadratus. Nuo seno žinoma, kad sodai buvo labai svarbi mūsų tautos dalis, o šiaudas žmogų lydėdavo nuo pat kūdikystės. Anksčiau šiaudų sodai buvo kabinami virš kūdikio lopšio. Taip pat sodai būdavo veriami, ruošiantis didžiosioms metų šventėms – Kalėdoms bei Velykoms ir kabinami palubėje taip sukuriant šventinę darnos, grožio ir tvarkos erdvę apie stalą. Šiaudinius sodus dovanodavo ir per vestuves naujai besikuriančiai šeimai. Lietuvoje sodų rišimas (šiaudinių sodų rėda) išliko gyvybingas iki šių dienų.
