Pradedame žinomų Lietuvos paveldo tyrinėtojų Augustino ir Aistės Žemaičių straipsnių ciklą apie lietuvių paveldo ženklų paiešką Kanadoje.
Augustinas Žemaitis, Aistė Žemaitienė
Kanados lietuviškų vietų žemėlapis – užbaigtas! Visos esamos ir buvusios Kanados lietuvių bažnyčios, klubų pastatai, paminklai pasiekiami internete www.tikslasamerika.lt Kiekvieną šių vietų projekto ir straipsnių autoriai aplankė, nufotografavo, nufilmavo patys, išklausė jų istorijas.
Per tris ekspedicijas aplankėme visas 10 Kanados provincijų ir nuvažiavome apie 20000 km Kanados keliais. 2019 m. lankėme lietuviškiausias Kanados žemes – pietų Ontario ir Montrealį. 2022 m. – Edmontoną ir Vankuverį. O 2023 m. laukė pati ilgiausia ekspedicija po pačias atokiausias Kanados lietuviškas vietas. Nuo buvusios lietuvių bažnyčios ir klubo Vinipege iki Sydney Mines miestelio Naujoje Škotijoje, kur dar XX a. pradžioje apsigyveno vieni pirmųjų Kanados lietuvių. Nuo paminklo Lietuvai šaltajame Thunder Bay mieste iki Gedimino stulpų paminklo virš lietuvišku vadinamo ežero Kvebeko Laurentijos kalnuose.
Dalinamės trijų dalių ekspedicijos dienoraščio ištraukomis, kurios atskleis šiųmetę daugybės tūkstančių kilometrų kelionę per lietuviškąją Kanadą.
Pradedame pasakojimą nuo Montrealio, į kurį atvykome iš JAV, mat „Tikslas – Amerika“ žemėlapis taip pat renka ir JAV esančius Gabalėlius Lietuvos.
I dalis. Atradimai ir pažintys Montrealyje
Montrealis man – vienas gražiausių Šiaurės Amerikos miestų su nuostabiu senamiesčiu, katedra, milžinišku Šv. Juozapo bažnyčios kupolu.
Bet taip pat Montrealyje gausu ir ypatingų lietuviškų pastatų bei paminklų. Visa tai ištyrinėjome dar 2019 m. ekspedicijos metu, tad dabar Montrealis buvo labiau stotelė pakeliui į dar neištyrinėtas Lietuvos atplaišas – lietuviškus ežerus Kanados toliuose…
LIETUVIŠKIAUSIOJE MONTREALIO BAŽNYČIOJE
Tačiau Montrealį kirtome sekmadienį. Taigi, į kelią iš „Neringos“ stovyklos Vermonte leidomės prieš 6 val. ryto, kad spėtume atvykti į Montrealio Aušros Vartų Dievo Motinos lietuvių bažnyčios mišias 10:30. Ne eilines: parapijos choras užbaigė savo 52-ąjį sezoną, tad po Mišių laukė vaišės. Nuostabūs chorų balsai kadaise buvo visų Amerikos lietuvių bažnyčių kasdienybė, bet dabar jau vos kur ne kur tą išgirsi, juoba, kaip Montrealyje, virš 10 balsų… „Gal mūsų choras paskutinis Amerikoje?“ – paklausė choro vadovas Antanas Mickus.
Montrealio choras „ginklų nesudeda“, žada važiuoti ir į 2024 m. Dainų šventę Lietuvoje, pasipildė nauju nariu iš užsidarančio Montrealio choro ir – tai choro vadovą Antaną Mickų džiugino labiausiai – nauju 19 metų vargonininku Ian. Ne lietuvių, o lenkų-čekų kilmės – bet jis, studentas, džiaugiasi galimybe praktikuotis.
Deja, kitos naujienos čia nebuvo tokios džiugios: nuo praeito apsilankymo nebeliko lietuvių kredito unijos „Litas“, kuri „išnyko“ bendrame „Desjardins“ katile. Bet bažnyčia tebestovi, apie 30 žmonių Mišiose tebesimeldė žiūrėdami į Vilniaus Trijų kryžių paminklo kopiją, lygiai taip, kaip ir tada, kai 1954 m. ši bažnyčia pastatyta dipukų jėgomis. Tik anais laikais net laisvų suolų bažnyčioje trūko, mums pasakojo, kad ne kiekvieną norintį ir priimdavo į parapiją.
„Tikslas – Amerika“ technika nuolat tobulėja – šįkart bažnyčią pirmąkart filmavome ir iš drono, „Youtube“ kanale „Gabalėliai Lietuvos“ bus naujas filmas apie lietuviškas Monrealio vietas.
Bet dar svarbiau mums buvo išgirsti informacijos apie dar nelankytas lietuviškas vietas prancūzakalbės Kvebeko valstijos toliuose.
MONTREALIO APYLINKĖSE – LIETUVIŠKI EŽERŲ VARDAI!
Dar 2019 m. lankėme ir filmavome Dainavos ežerą – kai šis pavadinimas įrašytas į visus Kanados žemėlapius, paprasta jį rasti. Tačiau nuo pat tada mane pasiekdavo „legendomis apipintus“ pasakojimai apie „dar lietuviškesnį“ Sylvere ežerą toliau kalnuose. Profesorė ir knygos „Lithuanian immigration to Canada After the Second World War“ autorė Milda Danytė, su kuria dar ruošdamasis ekspedicijai susitikau Kauno Vytauto Didžiojo universitete, sakė, kad būtent ten buvo pagrindinė lietuvybės širdis Montrealio užmiestyje. O Kristina Jaugelis, po vaikystės Montrealyje persikėlusi į Kanados Vakarus, pernai Vankuveryje pasakojo, kad viršum to ežero net kyla Gedimino stulpų paminklas, „Toks, kaip Hollywood ženklas Los Angeles“. Bėda, kad visi žmonės, kurie tai pasakojo, čia pat prisipažindavo, kad paskutinį kartą ten lankėsi prieš kokius 15 ar 30 metų, žemėlapyje galėjo parodyti nebent labai apytiksles vietas…
Atmintis, būna, apgauna, o laikas naikina dar greičiau…
Bet choro jubiliejaus metu Rytis Bulota tiksliai parodė taškus palydovinėje nuotraukoje kur būta lietuvių stovyklos „Baltija“. Ji veikė 1963-1997 m. „Dabar ten nieko neliko – kai lietuviai, nebegalėdami mokėti, grąžino žemę valdžiai, ji viską nugriovė, kad tuose pastatuose nesirinktų asocialūs žmonės“ – sakė Rytis. Na, bet vis kažkoks taškas, kur važiuoti.
Krypčių aplankymui Laurentijos kalnuose kiekis augo kone geometrine progresija. Aušros Vartų bažnyčios rūsio salėje man papasakojo ir apie lietuvišką vasarvietę, laikomą lietuvės Dianos Gentemann, kurios garbei… net pavadinta miestelio gatvė. Ir pranešė apie galimybę aplankyti Neries gatvę, susitikti su tą pavadinimą iškovojusiu Ryčio Bulotos broliu Sylvain.
Visų tų vietų istorija panaši: atrodo, tarp Montrealio lietuvių būta itin daug verslininkų, pirkusių žemes, tiesusių gatves ir taip stačiusių kone ištisus miestelius. O Kvebeke tokie verslininkai galėdavo patys pasirinkti gatvių pavadinimus!
Dianos Gentemann tėvas – vokietis, bet pamilęs lietuvę ir lietuvių kultūrą – pastatė tokį miestelį Lac a La Truit, vieną gatvę pavadino dukters Dianos vardu. Diana dabar pati vadovauja verslui, nuomoja namelius prie Lac a La Truit ežero, ir tęsia lietuviškų pavadinimų tradiciją: naujausius namelius pavadino „Žiema“, „Vasara“, „Ežeras“, o vieną gatvelę – „Nida“, nes Nidoje susituokė su savo vyru, kuris prieš kelis dešimtmečius atvyko iš Lietuvos.
Neries gatvei pavadinimą suteikė Bulotų šeima, kuri ir išvystė tą kvartalą. Sylvain savo namą vadina „Villa Neris“, ten gamina to paties pavadinimo vyną, kurio vieną butelį iš savo gausaus rūsio čia pat padovanojo… Panašiai radosi ir Dainavos ežeras. Begaliniuose negyvenamuose Kvebeko toliuose įprasta elgtis taip: valdžia „atidaro“ kokį „laukinį“ ežerą nė neturintį aiškaus pavadinimo, pardavinėja aplink jį sklypus, įgalina nutiesti kelius, ir laukinė gamta virsta nauja gražia gyvenviete, kur montrealiečiai leidžia vasaras ar savaitgalius. Ten dar yra „niekieno žemių“!
Deja, galutinė stotelė – legendinis Sylvere ežeras – lietuviško pavadinimo taip ir negavo. Kaip pasakojo ten namelį tebeturintis Rudinskas, „Dainavos ežeras mažesnis – tad nors ten lietuvių ir gyveno mažiau, jie sudarė didelį procentą nuo visų aplinkinių sklypų savininkų. O aplink Sylvere lietuviams priklausė gal kokie 30 sklypų iš 200. Bet skaičiumi lietuvių čia buvo gerokai daugiau, nei ten, čia veikė ir Baltijos stovykla. Dar ir dabar apie 10 lietuvių šeimų čia turi namus“. Maži, tik vasarai tinkami poilsio nameliai daug kur paversti nuolatiniam gyvenimui tinkamais: 2 val. iki Montrealio šiandieniniam kanadiečiui niekis.
Išties, Sylvere ežeras milžiniškas – Rudinskas paplukdė mus motorine valtimi, vieną po kitos berdamas lietuviškas ten gyvenusių ar tebegyvenančių žmonių pavardes, ir tai užtruko kokią valandą. Vis laukiau, kada pasirodys Gedimino stulpai. „Jie išliko“ – sakė Rudinskas – „Mano draugas juos prižiūri, perdažo, nors jau darosi sunku“. Netrukus juos pamačiau. Laiko užlipti iki ten nebuvo – „Ten sudėtingas žygis, gera valanda į viršų“ – sakė Rudinskas – bet vis tiek turėjau galimybę nufotografuoti juos iš arti. Padėjo dronas“.
Kanadoje daug lietuvių žygeivių – gal kas pažiūrėjęs www.tikslasamerika.lt žemėlapį susigundys nueiti šalia pat… Prie vieno Sylvere paežerės namo mačiau plazdant trispalvę.
MONTREALYJE – DAR DAUG LIETUVIŠKŲ PASLAPČIŲ
Pasakojo Montrealio lietuviai ir apie daugiau lietuviškų vietų – pavyzdžiui, „mažytį Palangos ežerą“, nuo kurio, pasak Rudinsko, ir prasidėjo „Montrealio lietuvių meilė ežerams“. Bet taip pavadinto ežero neradau nei žemėlapyje, nei koks lietuvis man parodė tikslią jo vietą. Visada labai svarbu atskirti faktus nuo legendų – visada būna, kad tą ar kitą vietą patys lietuviai vadina kaip nors lietuviškai, bet Gabalėliais Lietuvos laikome tik tas vietas, kurias visi taip vadina, kur pavadinimai – oficialūs, o paminklai – regimi.
Tačiau ir tokių Montrealio vakarinėje dalyje radome daug, o ir pačiame Montrealyje – Lietuvos gatvė, Šv. Kazimiero bažnyčia, lietuviški kryžiai prie abiejų bažnyčių…
Bet jei žinote, kur tiksliai Palangos ežeras Kvebeke (jei toks yra) – rašykite [email protected] . Taip pat rašykite jei žinote atsakymą į dar vieną klausimą, kurio niekas kol kas neatsakė: kas tas Senkus, kurio garbei pavadinta viena Montrealio gatvių (Rue Senkus)? Visi ją žinantys lietuviai įsitikinę, kad gatvė pavadinta lietuvio garbei, bet niekas kol kas nei žinojo tą lietuvį, nei jo nuopelnus. Kai susipažinau su Kanados lietuviais, pavarde Senkus, naiviai tikėjausi, kad tai bus buvęs koks jų giminaitis – bet ne…
Beje, su visais Monrealio užmiesčio lietuviais – Bulotomis, Rudinsku, Diana Gentemann ir prie verslo prisidedančiu jos sūnumi Gabrieliumi – kalbėjome lietuviškai. Senose lietuvių bendruomenėse tai reta… Ypač žinant, kad Bulotų mama – prancūzė, o Diana Gentemann tik ketvirčiu lietuvė (tėvas – vokietis, senelis iš mamos pusės – danas). „Labai gera buvo lietuvių bendruomenė, norėjosi dalyvauti“ – sakė Diana, kai pokalbyje paklausėme, kodėl išmoko kalbą ir net naujus pastatus ji vadina lietuviškai.
Tiesa, ta bendruomenė nyko daug sparčiau nei kitur. Diana Gentemann pasakojo, kaip į jos kurortą buvo atvykęs Aušros Vartų bažnyčios choras – tada dar iš šimto žmonių… Po visą Kanadą sutinku aibes lietuvių, gimusių ar anksčiau gyvenusių Montrealyje. Daugelis (ar jų tėvai) apsisprendė išsikelti tada, kai Kvebeke sustiprėjo separatizmas ir reikalavimai visiems kalbėti prancūziškai. Mat daugelis Montrealio lietuvių geriau mokėjo angliškai, nei prancūziškai, o tai „naujajame Kvebeke“ vertė jaustis nejaukiai: net man, Kanados svečiui, ne kartą yra pasitaikę, kad vietiniai „iš principo“ nebendrauja angliškai. O atsidarius Kvebeko muziejaus tinklalapį anglų kalba, iššoko prašymas patvirtinti, kad „turiu teisę naršyti tinklapį angliškai“ (tokią teisę oficialiai turi tik turistai ar ką tik imigravusieji…). Na, bet taip Kvebekas išsaugojo savo kalbą…
Atėjo laikas sukti iš Montrealio į rytus, į dar labiau laukinius Kanados tyrus, į 2000 km ilgio Translabradoro kelią per beveik negyvenamus laukus, kur vienoje vietoje tenka važiuoti ~400 km be degalinių, o kelio gale – vienišas Balnc Sablon miesteliukas su dviem keltais į dieną į kitą pusę, į Niufaundlendo salą.
Neįtikėtina, bet galite patys patikrinti žemėlapyje: nuo Niufaundlendo Lietuva yra arčiau, nei Vankuveris! Štai kokia milžiniška yra Kanada!
Visos „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų aplankytos lietuviškos vietos įtraukiamos į žemėlapį www.tikslasamerika.lt bei internetinę enciklopediją www.gabalelialietuvos.lt
Filmus apie lietuviškas miestų vietas ir interviu įrašus galėsite pamatyti „Youtube“ kanaluose „Gabalėliai Lietuvos“ (lietuvių k.) ir „True Lithuania“ (anglų k.).
(A.ir A. Žemaičių pasakojimo tęsinys apie lietuvių paveldo ženklus Rytų Kanadoje -kitą savaitę)
