Šiais elektroninių technologijų persunktais laikais kasdien esame raginami įsigyti vis tobulesnius, vis įmantresnius elektroninius įrenginius, kurie, sakoma, leidžia žmonėms bendrauti žaibo greičiu. Rodos, kad kas antras miesto gatve vaikščiojantis (o kartais, deja, ir automobilį vairuojantis) asmuo laiko prie savo ausų priglaudęs išmanųjįtelefoną arbabaksnojapirštu į kažkokią rankoje laikomą lentelę, jam pranešančią apie svarbius ir nesvarbius tuo momentu vykstančius įvykius. Knygynai užsidaro, bibliotekos panašėja įretai lankomus muziejus, o technologijų šalininkai pranašauja tradicinių knygų, popierinių laikraščių, apskritai viso spausdinto žodžio artėjančią mirtį. Tačiau kartais prasiskverbia ir kitoniški reiškiniai.
Pasirodo, vis dar yra žmonių, mėgstančių į rankas paimti knygą ir ją skaityti. Ir tai įgauna vis naujų gyvavimo formų. Viena iš jų – prie žmonių namų išdygstantys knygų „inkilėliai”. Tokios bibliotekėlės jau pasirodė prie Čikagos esančiuose Oak Parko, Evanstono, Naperville priemiesčiuose. Tai – nedideli, mediniai, ant stiebo pritaisyti nameliai, primenantys inkilėlius. Namų savininkai juos įrengia prie savo namų ir į juos vis prikrauna knygų. Principas labai paprastas: už knygas mokėti nereikia. Jeigu praeinantis žmogus „inkilėlyje” pastebi jį sudominusią knygą, gali ją už dyką pasiimti. Nors pageidaujama (bet nereikalaujama!) už tai palikti savo knygą.
Knygų „inkilėlio” idėja gimė Wisconsine. Pirmąjį tokį namelį 2009 metais pastatė šios valstijos gyventojas Todd H. Bol, norėdamas pagerbti savo motiną, buvusią mokytoją, labai mėgusią skaityti knygas. Bol idėja sparčiai plito – šių miniatiūrinių bibliotekėlių atsirado tiek daug, jog 2012 metais Bol įkūrė pelno nesiekiančią bendrovę, pavadintą ,,Little Free Library” (Nemokamoji bibliotekėlė). Tas „nemokomas bibliotekėles” – knygų „inkilėlius” dabar galima rasti jau kiekvienoje JAV valstijoje ir netgi kituose pasaulio kraštuose. „Inkilėlių” savininkai gali juos sukalti ir apdailinti patys.
Knygų „inkilėlių” idėja pasiekė ir Lietuvą. Jau 2012 metais Vilniuje pasirodė pirmasis toks „inkilėlis”. Ant jo sienelės – užrašas: „Namai be knygų, kaip kūnas be sielos.” Dar vėliau tokios bibliotekėlės įrengtos ir kitose sostinės gatvėse, tačiau tai jau nebūtinai inkilėlio formos, o idėja vystyta toliau. Pvz., – kūrybingai panaudota sena telefono būdelė. Čia ir patogiau – jeigu lauke lyja, ar belaukiant troleibuso galima pavartyti knygą, apsispręsti, ar ši knyga tikrai jus domina…
O gal tokių inkilėlių galėtų atsirasti ir tarp lietuvių išeivijoje? Su vien lietuviškomis knygomis?
Parengė Rimas Černius ir Vitalius Zaikauskas