Gegužės 31-ąją, Kazachstane minint politinių represijų aukų atminimo dieną, buvusiame Balchašo lageryje atidengtas memorialas Lietuvos, Ukrainos ir Japonijos piliečiams: tremtiniams, politinių represijų bei stalininio režimo kaliniams ir Antrojo pasaulinio karo aukoms.
Lietuvos sumanymu ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro lėšomis pastatytas iškilus ir prasmingas atminimo ženklas simbolizuoja didelę Lietuvos netektį ir liudija tūkstančių plačiose Kazachstano žemėse kalėjusių ir atgulusių mūsų lietuvių bei kitų tautų žmonių skaudžius likimus.
Memorialą suprojektavo architektas Algis Vyšniūnas, įgyvendino architektas Vytenis Rudokas.
Memorialo atidarymo iškilmėse dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo nariai, Lietuvos ambasadorius Kazachstane Gintautas Vasiulis, Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovai, Garbės konsulas Karagandoje ir Kazachstano lietuvių bendruomenės „Lituanica“ pirmininkas Vitalijus Tvarijonas bei bendruomenės atstovai, Kazachstano parlamento nariai, Japonijos, Ukrainos, Estijos ambasadoriai Kazachstane, taip pat Ukrainos ir Japonijos diasporų nariai, Balchašo miesto vadovai bei čia gyvenantys kazachai.
Iškilmėse prie memorialo buvo padėtos gėlės ir tylos minute pagerbtos represijų Kazachstano žemėje aukos – tūkstančiai žuvusių ir milijonai kentėjusių.
Taip pat buvo viešai padėkota kazachų tautai, kuri kaip galėdama padėjo išgyventi Kazachstane represuotiems įvairių tautų žmonėms, dalijosi su jais, ką patys turėjo.
Balchašo vietoje atidengtas memorialas – trečiasis lietuviškojo paveldo įamžinimo projektas Kazachstane: pirmi du – Spasko memorialas ir Kengyro lagerio aukų atminimo memorialas – apima keliasdešimties valstybių atminimo ženklus represijų aukoms įamžinti.
Balchašo miestas, kaip ir kiti aplinkiniai miestai, pastatytas lietuvių ir drauge su jais kalėjusių kitų tautybių vyrų ir moterų rankomis. Šiuo metu dar tebestovintys, bet apgriuvę, bebaigiantys sunykti Balchašo lagerio pastatai primena mirties žemę.
Bet jie dar mena ir tą laiką, kaip nepakeliamai sunkiai čia gyveno ir dirbo 1948–1958 m. į Balchašo lagerį iš Komijos, Krasnojarsko krašto lagerių etapais atvežti politiniai kaliniai, tarp jų ir lietuviai.
1939–1957 m. prie Balchašo veikė koncentracijos stovykla, iki 1948 m. priklausiusi Karagandos, iki 1956 m. – Stepių lagerių grupėms.1952 m. kalėjo apie 1,000 lietuvių vyrų ir moterų – visuomenės veikėjų, ūkininkų, inteligentų, kunigų, jaunimo. Jie buvo varomi nepakeliamomis sąlygomis dirbti vario, volframo, molibdeno kasyklose, naujų vario gamyklos korpusų statybose. Lietuvių delegacija represijų aukų atminimą pagerbė apsilankydama ir kituose memorialuose. Jautrus ir nuoširdus susitikimas įvyko Karagandoje su lietuvių bendruomene. Kazachstane šiuo metu gyvena maždaug pustrečio šimto Lietuvos pilietybę turinčių mūsų tautiečių Jaunesnės kartos lietuviai, deja, jau nebemoka kalbėti lietuviškai, nes lietuvių kalbos jų nebuvo kam mokyti. Kai atsirado nuotolinis mokymas, jie mokosi lietuvių kalbos. Okalbio metu Kazachstane gyvenantys lietuviai tvirtino, kad jie norėtų grįžti į Lietuvą, nes ten vistiek jaučiasi esą svetimi.
