“Tėviškės žiburiams “– 75: istorija, darbai, žmonės
Po Antrojo pasaulinio karo į Kanadą masiškai atvykę dipukai (Displaced Persons) iš Lietuvos atsivežė savo politinius įsitikinimus. Kadangi Lietuva buvo daugiausia katalikiška šalis, tarp prieškario autoritarinės valdžios nacionalistų ir krikščionių – demokratų kilo įtampa, kuri atsinaujino tarp naujųjų imigrantų ir tęsėsi kelis dešimtmečius. Ji darė įtaką lietuvių bendruomenei tol, kol devintajame dešimtmetyje jai ėmė vadovauti nauja karta. 1949 m. lapkričio mėn. laiške, priimdamas redaktoriaus pareigas, dr.A. Šapoka aiškiai nekalbėjo apie politinį klimatą, kuris skaldė atvykėlius, ir iš tiesų išsakė pakantumą visoms pažiūroms. Vis dėlto jo pabrėžiamos katalikiškos lietuviškos vertybės labai aiškiai rodė laikraščio politiką:
<…>Šis laikraštis turi būti leidžiamas katalikų [pabrėžė jis] išeivijos lietuviams, kad būtų saugomos visos lietuviškos tradicijos (tarp kurių religija, aišku, yra svarbiausia), saugomos lietuviškos moralinės vertybės ir puoselėjama lietuviška kultūra. Ji taip pat turi sugebėti patenkinti lietuvius, kuriems religija nerūpi, bet rūpi kiekvienas lietuviškas klausimas. Žinoma, ji niekada neturi pasiduoti katalikams žalingoms įtakoms<…>
Vėliau Kultūros instituto tyrinėtojas daktaras Valdas Selenis apibūdino V. Šapoką kaip „Tėvynės žiburių” redaktorių, kuris ieškojo bendrų sąlyčio taškų Kanados lietuvių bendruomenei suvienyti, o ne stojo į konfliktuojančių grupių pusę. Rašydamas laikraštyje jis kreipėsi į savo draugus, sakė Selenis. Kas jie buvo? Atrodo, visi skaitytojai buvo jo draugai (bičiuliai – lietuviškas žodis, reiškiantis artimą draugą), ir tai buvo jo tikslas. Jis buvo įžvalgus ir žinojo, kas svarbu ateičiai.
Prie laikraščio steigimo ir augimo prisidėjo ir kunigas P. Ažubalis. Jono Krikštytojo parapijos klebonas, vienas iš pirmųjų valdybos narių, buvo labai įžvalgus bendruomenės kūrėjas, gerai žinomas kaip pagalbos tiek pavieniams žmonėms, tiek organizacijoms teikėjas, atsidavęs laikraščio plėtrai. Jis ne tik garantavo 1500 dolerių paskolą, reikalingą laikraščiui pradėti spausdinti, bet ir suteikė redakcijai ir darbuotojams patalpas savo bažnyčios klebonijos rūsyje, 1955 m. pastatė priestatą prie klebonijos, kurį už nedidelę kainą išnuomojo laikraščiui.
Iki 1954 m. laikraštis jau turėjo augantį prenumeratorių ir korespondentų tinklą, taip pat pakankamai lėšų, gaunamų iš „Žiburių” spaustuvės. Nepaisant to, leidinys išsilaikė iš nedidelio biudžeto: bendradarbiams nebuvo mokama, o savanoriai sudarė pagrindą, kuris leido tęsti darbą – ir tada, ir dar daugelį metų. Ilgainiui darbuotojams buvo pradėta mokėti, tačiau atlyginimai vos siekė Kanados tų pareigybių vidurkį, kuris buvo būdingas daugumai to meto etninių laikraščių.+
Plečiantis savaitraščio apimčiai, didėjant darbo krūviui, red. A.Šapokai prireikė padėjėjo; į šias pareigas buvo priimtas kunigas dr. Pranas Gaidamavičius – Gaida. P. Gaida studijavo Vytauto Didžiojo universitete Kaune, vėliau Freiburgo universitete (Vokietija) įgijo teologijos daktaro laipsnį. Studijas tęsė Belgijoje ir dirbo su Ljiežo apygardos lietuviais. 1950 m. pradėjo dėstyti filosofiją Mont-Laurier kunigų seminarijoje Kvebeke. 1950 m. dar dirbant Kvebeke kun.dr.P. Gaidamavičius – Gaida buvo pakviestas tapti „Šapokos” redakcijos padėjėju.
Penktajame ir dešimtajame jubiliejiniuose „Tėviškės žiburių” numeriuose paskelbtuose straipsniuose dosniai dėkojo visiems, skyrusiems savo laiką ir pastangas laikraščio sėkmei. Laikraščio skiltis užpildė bendradarbių iš Kanados, JAV, Pietų Amerikos, Brazilijos, Australijos ir Europos pavardės, nuoširdžiai dėkota visiems savanoriams, kurie kiekvieną antradienį leidybos dieną ateidavo padėti jį platinti.
1954 m. kunigas P.Gaida taip rašė apie “Tėvynės žiburių” tikslą:
<…>Laikraštis skirtas ne tam, kad pasiliktų skaitytojų knygų lentynose, bet jų širdyse ir mintyse. Jis skirtas ne tam, kad būtų išsaugotas, o tam, kad jaudintų ir sujaudintų kitus. Kad būtų skaitytojo kasdienė ar kassavaitinė duona. Jis veikia savo bendruomenę ne kokiu nors bibliografiniu ilgaamžiškumu, bet savo aktualumu. Ji yra tarsi naujas lašas, krintantis kasdien, kas savaitę ir kas mėnesį. Jei jis gali susidėvėti į akmenį, jis gali formuoti bendruomenę – vienaip ar kitaip. Ji informuoja savo skaitytojus, įkvepia džiaugsmą ar liūdesį, verčia susimąstyti, vienija juos su pasaulio lietuvių bendruomene. Todėl jis turi būti tiesus ir teisingas, nes priešingu atveju gali iškreipti skaitytojų mintis ir sukelti nesantaiką bendruomenėje. …Ir kiekvienas „Tėvynės žiburių” numeris buvo grindžiamas daugumos lietuvių bendruomenės puoselėjamais principais – mūsų krikščioniškomis ir patriotinėmis vertybėmis. Būtent dėl jų laikraštis gimė ir tuos tikslus jis ir toliau gins<…>.
Nors laikraštis save apibrėžė kaip nepolitinį, tai reiškė tik tai, kad jis nepalaiko ir neskelbia jokios konkrečios partijos. Tačiau tai reiškė, kad kiekvienas informacijos trupinėlis apie bendruomenę, tėvynę ir viską, kas su jais susiję, buvo svarbus, nesvarbu, ar tai būtų politika, religija, labdara ar kultūra.
Dr. Jono Gutausko, vieno iš leidinio kūrėjų, straipsnyje atskleidžiamas idealizmas, kuriuo jis vadovavosi ateinančiais dešimtmečiais.
<…>Žmonės yra visuomeninės būtybės, todėl naudingi ir savo įgūdžius gali panaudoti tik visuomenės kontekste. Kaip žmonės tarnauja savo bendruomenei, taip ir laikraščiai. Niekas neleidžia laikraščių sau – jie skirti visuomenei arba bendruomenei. Komerciniai laikraščiai, žinoma, yra skirti tam, kad įtiktų bendruomenei ir netgi jai pataikautų, kad gautų didesnį pelną. Vis dėlto mūsų lietuviškas laikraštis nuėjo kitokį ir gana erškėčiuotą kelią. Jis susidūrė su finansiniais sunkumais, o jo nuostoliai dažnai viršija pelną.
Mūsų laikraštis yra mūsų visuomenės ugdytojas, pristatantis skaitytojams religinius, tautinius ir socialinius idealus, rodantis jiems, kas yra tikra, gražu ir gera. Jis yra kelių tūkstančių mokinių mokytojas. Jei sudėtume penkiasdešimt laikraščio numerių, turėtume didžiulį naujienų ir informacijos rinkinį, kuris pasakoja apie šiandienos gyvenimą
Jis taip pat padeda suvienyti skaitytojus į vieną šeimą, suburdamas mūsų tautos vaikus ir pasakodamas apie jų veiklą, kad ir kur jie gyventų – kituose miestuose, šalyse ir žemynuose. Jame jų gimtąja kalba pasakojama, kas vyksta pasaulyje, jų pavergtoje šalyje ir kas daroma, kad ji būtų išlaisvinta. Jos misija – padėti visiems, kurie buvo priversti ją palikti, jaustis ne tokiais vienišais, žinoti, kad jie priklauso. Laikraštis ragina mus visus veikti, primena, kad kova už laisvę turi tęstis, kol bus pasiekta nepriklausomybė.
Lietuviška spauda gyvuos tol, kol bus gyvas jos narius motyvuojantis idealizmas. Jų skaičius gali mažėti. Jos išlikimas yra kiekvieno lietuvio atsakomybė. 1959-12-10-TEVISKES-ZIBURIAI-3
