Nijolės Benotienės pokalbis su Danute Pargauskaite-Biskiene apie akordeono pamokas, chorvedystės patirtį ir būsimąją šventę – Lietuvių kultūros paveldo dienas Otavoje.
Danutė Pargauskaitė-Biskienė, Toronto Prisikėlimo parapijos vaikų choro vadovė, Toronto šokių ansamblio “Gintaras” kapelos vadovė ir ilgametė akordeonistė, prisipažįsta, kad laisvo laiko turi labai mažai, nes visas šeštadienis ir dalis sekmadienio būna užimti lietuviškos veiklos darbais, ruošimuisi repeticijoms, pranešimų ir laiškų tėveliams rašymui bei kitiems su šia veikla susijusiems rūpesčiams.
– Danute, papasakokite apie save, kada išmokote groti akordeonu?
– Nežinau, iš kur gavau muzikinį talentą ar muzikinę klausą, bet a.a. mamytė visada mane skatino groti. Akordeonu groti pradėjau būdama 7 metų amžiaus; Diane Battler mokė groti akordeonu, o jos vyras – gitara. Dar iki dabar palaikau ryšius su jais.
Kiekvienais metais koncertuodavome. Atsimenu, būdavo 15 akordeonistų, jų mokinių, ir visi grodavom scenoje kartu. Mokytoja pajuto, kad aš turėjau talentą, bet tas talentas reikalavo daug darbo – grodavau kiekvieną dieną, dalyvaudavau įvairiuose renginiuose: Toronto parodos (Exhibition) pasirodymuose, Kiwanis muzikos festivaliuose, kur esu gavusi aukso medalių. Vėliau mokytoja mane nusiuntė pas aukštesnio lygio mokytoją – akordeonistą Joseph Petric, kuris yra akordeono muzikos profesionalas. Kiekvieną savaitę į jo pamokas reikėjo važiuoti į Scarborough, būdavo ilgas kelias. Repeticijų irgi būdavo daug, o būnant paaugle, kad ir vieną valandą per dieną surasti buvo sunku. Atsimenu, draugės atvažiuodavo po mokyklos pabūti kartu, o mama vis sakydavo: jos gali čia pažaisti ir tavęs palaukti, o tu turi groti savo 1 valandą ir tada pabūti su jomis. Net ir dabar jos juokais primena mano repeticijas ir laukimą. O mama (a.a Magdalena Pargauskienė) man vis sakydavo: “Vieną dieną tu man būsi dėkinga”.
Ir mama buvo teisi, nes muzikos dėka daug keliavau, daug vietų aplankiau, liko daug prisimini- mų. Nuo 14 metų amžiaus 10 metų dainavau ir grojau vokaliniame ansamblyje „Sutartinė“. Su šia grupe lankiausi Australijoje, visuose mažesniuose Kanados lietuvių telkiniuose, koncertuoti važiavome į Pietų Ameriką ir didžiąsias JAV lietuvių bendruomenes.
Prisimenu, akordeono mokslą baigusi, kartu su šokių grupe “Atžalynas” ruošiausi važiuoti į EXPO86 Vankuveryje. “Atžalynui” reikėjo akordeonisto, nes tada šokdavome grojant gyvai muzikai. Aš la- biau norėjau šokti, nes visi draugai šoko. Tame orkestre buvo stiprūs muzikantai M.Tarvydas, Vaičiūnai ir kiti. Labai greitai pamačiau, kad muzikantų grupė stipri, groti smagu, o ir šokėjai vis sakydavo: kai jūs grojat, mes šokam ir aukščiau, ir geriau, ir linksmiau. Tada pasidarė aišku, kad mūsų muzika prisideda prie visų šokėjų gero pasirodymo. Paskui muziką teko atidėti į šalį, nes ištekėjau, auginau vaikus. Tik kai mano vyriausias sūnus Matas pradėjo šokti, tada aš vėl prisijungiau prie “Gintaro” grupės, o vėliau perėmiau vadovavimą“Gintaro” kapelai ir jau 12 metų šį darbą tęsiu.
– Jau 6-tą sezoną labai sėkmingai dirbate su Prisikėlimo parapijos vaikų choru. Kaip tapote chorvede?
– Jeigu Dalia Viskontienė nebūtų manęs pakvietusi, aš ja nebūčiau buvusi, niekada apie tai nebuvau pagalvojusi. Aš esu akordeonistė, groju stovyklose. Stovyklose dainuojame, bet stovyklos ir choro dainavimas labai skirtingi dalykai. Atsimenu, pirmoje repeticijoje mano kojos drebėjo. “Jūs man patarkite, padėkite, – prašiau muz. Danguolės Radtkės. Jaučiausi kaip ta vos gimusi karvytė, kurios kojos dar nelaiko. Laikui bėgant, daug ko išmokau. Daug padeda muz. Dalia Viskontienė, o Danguolė Radtkė yra nepakeičiama akompaniatorė, kuri ne tik puikiausiai groja, bet ir pataria, visada paskatina, padrąsina, myli savo darbą, muziką ir dainuojančius vaikus.
– Kokie įsipareigojimai vaikų choro nariams ir jų tėveliams sezono metu?
– Kadangi esame parapijos choras, tai repetuojame kiekvieną sekmadienį, ruošdamiesi sekmadienio Mišioms, kalėdiniams pasirodymams, Motinos dienos minėjimams, Velykoms ir šiaip koncertams. Yra labai svarbu repetuoti namuose, nes visko paruošti vien per repeticijas nespėčiau. Koncertuojame ir kitur: Ročesteryje, dabar ruošiamės į Otavą, todėl užduodu namų darbų tėveliams ir prašau, kad jie atsisėstų su vaikais kartu ir padėtų išmokti dainų ar giesmių žodžius. Kai vaikai dainuoja atmintinai, tada jie klausosi, ir dainavimo energija ir atlikimas būna daug geresnis.
– Kiek mažųjų choristų ruošiasi vykti į Otavą, į Kanados Lietuvių dienas?
– Chore turime 29 dainininkus, nuo 4 iki 13 metų amžiaus, iš jų daugelis yra tarp 10 ir 13 metų. Į Otavą važiuoja 22 dainininkai. Tai mano užauginti vaikai, nes aš su jais dainuoju jau 5 metus, pradėjau dirbti su mažyčiais.
– Kiek dainų vaikų repertuare? Kartu su Jūsų choru dainuos ir Anapilio choras “Gintarėliai”. Ar bus atskiri šių chorų pasirodymai Otavoje? (Otavoje bus tik du vaikų chorai, ir abu iš Toronto).
– Be Kanados ir Lietuvos himnų, dainuosime 9 dainas pirmosios dalies programoje, o antroje dalyje skambės dainos kartu su “Kristina ir penketuku”. Didelę dalį šių dainų jau mokame, nes esame koncertavę kartu su Kristina ir jos grupe. Dar yra dainų, kurias vaikai dainuos kartu su suaugusių chorais šventės baigiamojoje dalyje, ir yra dainų, kurias dainuos tik vaikai. Šventėje mes visur pasirodysime kaip vienas jungtinis vaikų choras, bet prieš tai mes turėsime vieną jungtinį pasirodymą kartu su “Gintarėliais” čia, Toronte, kai bus “Gintarėlių” metinis koncertas Motinos dienos proga. Jame dalyvaus ir Kristina Kliorytė, tai bus lyg ir repeticija prieš šventę.
– Danute,ar Jums padeda šių mažųjų dainininkų tėveliai?
– Kai paprašau, tėveliai mielai prisideda, bet aš dar turiu didelę pagalbininkę – labai talentingą ir labai sąžiningą iždininkę Danutę Pabedinskienę, kuri padeda visais kitais reikalais. Ji labai gerai tvarko visus finansinius reikalus, paruošia prašymus, kai reikia lėšų, rūpestingai tvarko registraciją, ir aš dėl to galiu būti visai rami.
– Koks yra vaikų – dalyvių registracijos mokestis Otavos Lietuvių paveldo dienoms? Kokios bus išlaidos kiekvienai šeimai?
– Tėveliai turi sumokėti registracijos mokestį – po $40 dolerių už kiekvieną vaiką. Jeigu yra vaikų, kurie ir dainuos, ir šoks, tai registracijos mokestį sumoka tik vieną kartą. Taip pat tėvams reikės užsisakyti nakvynę: viešbutį ar kambarį universiteto bendrabutyje. Mes patariame vaikams nakvynę užsisakyti universiteto bendrabučiuose, nes ten arčiau tos vietos, kur vaikai šoks, ir dainuos, ten ir Mišios vyks. Mišiose giedos vaikų jungtinis choras. Mes su Dalia parinkom tokias giesmes, kurias vaikai maždaug moka ir kurias giedam sekmadieniais.
– Ką galvojate apie šią šventę? Ar Jūsų pačios vaikai šoka, dainuoja?
– Į Otavą važiuoju kaip vaikų choro vadovė ir kaip mamytė, kuri žiūrės ir plos, kai jos vaikai šoks.
Man atrodo, tokia šventė bus labai naudinga. Mūsų vaikams reikia tokių švenčių. Aišku, mūsų choras turi progų pasirodyti, nes giedame parapijoje kiekvieną mėnesį. Parapija mus labai palaiko, ir parapijiečiai mus labai šiltai priima, bet, kiek aš atsimenu, kai buvau vaikas ir paauglė, išvažiuoti kitur ir pasirodyti kitai publikai yra labai įdomu. Tada pajuntame, kad turime vieną dalyką, kuris mus jungia: tai daina, kalba ar šokis. Dabar, būdama choro vadove, artimiau bendrauju su Kristina Klioryte, Rita Klioriene, Dalia Viskontiene, Danguole Radtke, Deimante Grigutiene, Romu Jonušoniu. Kai dirbi su visais kartu, tai ir naujų minčių atsiranda, nauji sumanymai gimsta.
– Danute, esate jaunosios kartos atstovė. Ta visa Jūsų karta nuo 30 iki 55 metų amžiaus kažkur dingo. Salėse sumažėjo žiūrovų, scenose – vienetų, kolektyvų. Ar nejaučiate, kad viskas, kas buvo Jums palikta, Jūsų kartos žmonėms nebetapo svarbu? Jūs buvot vežiojami, rodomi, mokomi, jums buvo aukota pinigų ir laiko… O dabar – kur Jūs visi, kur Jūsų veikla, ką nuveikėt, ar čia ne Jūsų atsakomybė?
– Aš sakyčiau, kad taip, čia mūsų atsakomybė, bet tie, kurie niekur nedalyvauja, jie dabar mėgina vežti savo vaikus, bent iki paauglystės amžiaus, bet po to vaikai pradeda pasirinkti, kur ir ko jie nori: krepšinis, šokimas, ledo ritulys, plaukimas, baletas ir daugybė kitų užsiėmimų. Man atrodo, kad su mūsų karta pradėjo atsirasti per daug pasirinkimų, ir lietuvybė nebeliko tik vienintelis ir pagrindinis. Dabar jaunimas lietuvybei suranda laiko tik dėl didesnių renginių – dainų ar šokių švenčių, lietuvių kultūros dienų ir kt. Yra tėvų, kurie veda vaikus ir į plaukimą, ir į šokius, ir į du chorus, ir į visus vienetus, kiek tik yra, bet ar
tai sveika ir mažiems vaikams, ir šeimai?
– O ką daryti, kad meno vadovų nepritrūktų išeivijoje?
– Reikia turėti planą. Mums visiems reikia jungtis kartu, reikia turėti tikslą ir planuoti ateitį. Man atrodo, kad yra tokių bendruomenių, kurios sukviečia visus ir dalinasi darbais. Aš nebūčiau buvusi chorvedė, jeigu Dalia Viskontienė nebūtų manęs pakvietusi, mokiusi. Žmonių yra, tik nėra vadovaujančios bendruomenės viršūnės, kuri turėtų planą, numatytų, ko reikės ateityje. Vadovus reikia ruošti, juos reikia rasti ir kviesti, juos reikia auginti, skatinti, paremti.
– Kartu su Prisikėlimo parapija džiaugiamės gražiu vaikų choru, o ypač jų vadove Danute Pargauskaite-Biskiene. Žodžiai “Vieną dieną tu man būsi dėkinga”, ištarti Danutės mamytės, tinka ne tik Danutei, bet mums visiems, kurie tėvų pastangomis esame išmokyti lietuviškai kalbėti, skaityti, rašyti, dainuoti, šokti tautinius šokius, žaisti krepšinį. O dabar mums visiems tereikia šiemet, liepos 28-30 dienomis, dalyvauti Kanados Lietuvių paveldo dienose Otavoje.
