Jau beveik mėnuo, kai Kanados lietuvių muziejaus archyvo parodų salone yra apsigyvenusios miško dvasios, realią formą įgavusios Gintaro Repečkos drožinių parodoje. Kūrybinė medžio skulptoriaus mintis ir įvairūs darbai parodoje mums tarsi leidžia pakeliauti po mūsų dvasinės pasaulėjautos istorinę erdvę – nuo pagonybės laikų iki krikščioniškosios tapatybės, ir vėl sugrįžtant į dabartį.
Miškas ir medis lietuvio gyvenime buvo ir yra labai svarbi jo dalis. Buityje naudingas kaip medžiaga būstui ar įrankiams, šilumos šaltinis, dvasiniame gyvenime – medis guodėjas, ramintojas, protėvių vėlių saugotojas, dainose apdainuojamas. Vėlesniais šimtmečiais medis tapo vienu iš krikščionybės išraiškos simbolių – kryžiais ir prakartėlėmis įprasmindamas tikėjimą, teikęs paguodą ir viltį. Nelengva įspėti, kas pirmasis medžio gabalui savo fantazijos ir rankų meistriškumo dėka suteikė kitokią nei buitinio daikto formą, bet nuo to laiko medžio drožyba išliko mūsų(ir kitų daugelio pasaulio tautų) pasaulėjautos, tikėjimų ir estetikos išraiškos atspindys. Parodoje apie gamtos įtaką senovės lietuvių, Kanados čiabuvių tautoms, jų pasaulėjautai primena tekstai stende.
O kaip šią sritį atrado Gintaras Repečka, lankytojams savo pristatyme pasakoja pats parodos „Miško dvasios“ autorius:
„Kilęs is Anglijos pradėjau gyvenimą keičiančią kelionę, kuri mane atvedė į Lietuvą, kur susipažinau su medžio drožybos pasauliu. Ši patirtis įžiebė ryškią aistrą, kuri dega jau penkis dešimtmečius. Vėlesniais metais savo naujausiais namais pasirinkau Kanadą, iš kurios parsivežiau turtingą patirtį ir giliai įsišaknijusią pagarbą gamtos pasauliui, atsispindinčią mano pagoniškuose drožiniuose. Mano darbuose giliai įsišaknijusios lietuviškos tradicijos, gamtos dvasingumo ir senovės pagoniškų tikėjimų temos, kurios sklandžiai sus susilieja su mano asmens pasakojimais ir apmąstymais apie žmogiškąsias patirtis.“
Paroda prasideda ant centrinės salono sienos pakabintu paveikslu. Tamsžalės spalvos sengirė, tvirtai įsišakniję galingi medžiai su vešlia lapija – tikra miško dvasių būstinė, žadinanti mūsų fantaziją, primenanti girdėtas pasakas ir legendas. Toliau ekspozicijoje matome dešimtis G.Repečkos drožinių. Tai ir senovines kaukės, iš medžio šakų ryškėjantys veidai, istorinius Lietuvos asmenis primenantis portretas. Čia pat pristatomos lietuviškas pakelės madonas primenančios skulptūrėlės ar koplytėlių formos drožiniai. Visa tai parodoje, kaip ir mūsų pasaulėjautos istorijoje, dera vienas su kitu, buvusio ir esančio laiko istoriniai simboliai papildo vienas kitą.
Didesnės ar mažesnės medžio skulptūros, gražiai išryškinančios savo siluetus baltos sienos fone, skiriasi forma, spalva ir drožybos stiliumi. Tamsiai ruda pereinanti į juodą iš drožta iš pelkių ąžuolo, šiltai auksinės pušinės skulptūros, savo atspalviais skiriasi ir liepos, klevo ar vyšnios medžio drožiniai. Žvilgsnį patraukia ir dekoratyvinės skulptūros su metalo ar šiurkščios drobės, netgi emu plunksnų intarpais – visi gamtos elementai dera būti kartu.
Pavaizduoti gamtos reiškinius skulptūroje – nelengva užduotis, bet skulptorius ir ją įveikė, sustabdydamas šią neramią stichiją alebastro ar muilo akmens (soap stone) skulptūrų rinkinyje „Vėjas“.
Gintaras Repečka, medžiui ar akmeniui suteikdamas norimą formą, taip įvardija savo kūrybos tikslą ir šaltinį:
„Mano menas tarsi laidininkas tarp mistinės praeities ir apčiuopiamos dabarties, pasakojimas, kuriame gamtos pasaulis susipina su dvasiniu pasauliu. Kiekvienas kūrinys kruopščiai kuriamas ne tik kaip meninės išraiškos forma, bet ir kaip indas istorijoms, kurios suformavo mano kelionę. Savo darbais siekiu pagerbti nesenstantį žmogaus ir gamtos ryšį, sukeldamas stebuklą ir kontempliaciją“
