Šią savaitę Lietuva ir pasaulio lietuvių bendruomenės mini Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas prisimena ir pagerbia tremties baisumus patyrusių Lietuvos žmonių atminimą. Karštą 1941 metų birželio 14-ąją gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos buvo išvežta per 30 tūkst. žmonių. Sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko apie 800 tūkst. gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir tolimojoje šiaurėje. Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato. Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440,000 Lietuvos gyventojų. Šimtai šeimų buvo ištremti į Kazachstano stepes. Apie jų tremties istoriją ir tremtinių pagerbimo iškilmes pasakoja Lietuvos gyventojų genocide ir rezistencijos tyrimų centro rašinys.
Apie istorinės atminties išsaugojimą Kazachstane
2022 m. gegužės 31 dieną Spasko memorialiniame komplekse Karagandoje, Kazachstane, atidengtas paminklas šiame regione kentėjusiems ir žuvusiems politiniams kaliniams lietuviams. Kasmet, gegužės 31 dieną, visame Kazachstane pagerbiamas totalitarizmo represijų aukų atminimas.
Paminklu įamžinamas trylikos asmenų atminimas, kurie buvo perlaidoti iš sunaikintų Rudniko kapinių. Oficialioje paminklo atidengimo iškilmėje dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovai. Iškilmingame renginyje dalyvavo daugiau nei dvidešimties valstybių ambasadoriai, Europos Sąjungos atstovybės Kazachstane bei vietos institucijų atstovai.
Spasko memorialiniame komplekse 28 pasaulio valstybės pastatė paminklus savo žuvusiems tautiečiams. Džiugu, kad visi ambasadoriai oficialiai pagerbė ir žuvusiuosius už Lietuvos laisvę.
Sveikinimo kalboje Lietuvos ambasadorius Kazachstane Gintautas Vasiulis ne tik pabrėžė būtinybę niekada neleisti pasikartoti XX a. represijoms, bet ir atsigręžė į Ukrainą: „Istorija kartojasi būtent šią akimirką – karinės agresijos būdu okupuotose Ukrainos teritorijose.“
2020 metais pradėtą stambaus masto istorinės atminties išsaugojimo projektą įgyvendino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, ypač daug prisidėjo Centro vyresnysis patarėjas, profesorius, architektas Algis Vyšniūnas, bendradarbiaudamas su Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos ambasada Kazachstane ir Kultūros vertybių globos tarnyba. Prie šio kilnaus projekto įgyvendinimo aktyviai prisidėjo Lietuvos garbės konsulas Karagandoje Vitalijus Tvarijonas.
Istorija – skaičiai ir faktai, paminklo statymo istorija
Kazachstane, neskaitant Rusijos Federacijos, buvo didžiausia represijas patyrusių lietuvių tremties ir kalinimo vieta. Archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad 1948–1949 m. į spec. gyvenvietes buvo perkelta 49331 lietuvių (žr. „Спецпереселенцы в Карагандинской области. 1931–1960 гг.“. Сборник документов. Караганда. 2002, с. 172.). 1951 m. duomenimis, iš Baltijos šalių į Kazachstaną buvo atvežta 94300 žmonių (rus. спецпереселенцы), tarp jų iš Lietuvos – 45 304 žmonės.
1953 m. sausio mėn. 1 d. duomenimis, Kazachstane buvo 75024 suaugę lietuvių kilmės asmenys – tremtiniai (rus. переселенцы). 1953 m. liepos mėn. 1 d. duomenimis, Karagandos srityje gyveno 81 495 lietuviai tremtiniai (iš jų – 19 859 vaikai), ištremti 1944֪–1953 m. Šie įspūdingi skaičiai rodo, kad lietuvių koncentracija įvairiose Karagandos srities vietose išties buvo didžiulė.
Be tremties vietų, šioje respublikoje įkurtuose ypatinguose lageriuose kalėjo iki šiol tiksliai nenustatytas skaičius lietuvių politinių kalinių, nuteistų pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 str. 1954 m. birželio mėn. 10 d. duomenimis, vien tik Steplage kalėjo 2690 lietuviai.
Daug lietuvių dėl įvairių priežasčių negrįžo į Lietuvą – mirė nuo bado ir įvairių ligų, žuvo lageriuose arba buvo tiesiog nužudyti. Svetimoje žemėje, įvairiose vietose liko palaidoti tautiečiai, kai kurie – bendruose kapuose prie lagerių, kiti vieni palikti stepėse ir pan.
1990 m. rugpjūčio mėn. į Kazachstaną nuvyko buvusių politinių kalinių ekspedicija (apie 60 žmonių), kurios nariai aplankė buvusius lagerius ir savo draugų, negrįžusių į Lietuvą, kapus. Apie šią ekspediciją 1991 m. sukurtas filmas „Karlagas – mirties žemė“ (režisierius – V. Gruodis).
Viena iš aplankytų vietų – Rudniko miestas (prie Žezkazgano). Čia aptiktas unikalus atvejis – bendras kapas, kuriame palaidoti 9 lietuviai. Ekspedicijos dalyviai aplankė savo draugų kapą, padėjo gėlių. Iš esmės tai buvo atsisveikinimas, nes, Lietuvai paskelbus Nepriklausomybės atkūrimą 1990 m., niekas nebesitikėjo vėl atvažiuoti į šias vietas.
Taip atsitiko, kad 2009 m. į Rudniką atvyko žurnalistas A. Seikalis (1933–2022) ir architektas A. Vyšniūnas. Tai buvo Kazachstano Respublikos ambasados Lietuvoje projektas, kuriam vadovavo žymi Kazachstano diplomatė Aigul Kuspan. Susitikimo Žezkazgano akimate metu akimas K. Balmagambetovas informavo, kad Rudniko miesto apylinkėse rastas didelis geologinis vario telkinys, todėl nutarta iškelti visą Rudniko miestą ir šalia esančias kapines į kitą vietą. Gyventojų iškėlimui ir palaikų perlaidojimui buvo numatytas 10 metų pereinamasis periodas, t. y. iki 2019 m.
2019 m. rugsėjo mėn. Žezkazgane atidengtas paminklas, skirtas Kengyro sukilimo 65-osioms metinėms pažymėti. Atidarymo renginiuose Žezkazgane dalyvavo akimo pavaduotoja Z. Akilbekova, LR ambasadorius Kazachstane G. Vasiulis, atašė E. Jelanskis, Karagandos lietuvių bendruomenės „Lituanica“ pirmininkas Vitalijus Tvarijonas, architektas prof. A. Vyšniūnas ir kt. LR ambasados Kazachstane atstovai susitiko su Žezkazgano miesto akimu K. Begimovu ir jo pavaduotoja Z. Akilbekova. Susitikimo metu kalbėta apie Rudniko kapinių likvidavimą. Žezkazgano akimas pažadėjo visokeriopą pagalbą sprendžiant lietuvių, palaidotų tose kapinėse palaikų iškėlimo klausimus.
Karagandos lietuvių bendruomenės pirmininkas ,,Lituanica“ V. Tvarijonas 2019 m. spalio 19 d. oficialiai kreipėsi į LGGRTC su prašymu pradėti oficialią palaikų perlaidojimo procedūrą nurodydamas, kad būtina neatidėliojant pradėti ekshumavimo procesą. Apie ketinimus perlaidoti lietuvių palaikus informuota Kazachstano vietinė valdžia, LR ambasadorius Kazachstano Respublikoje G. Vasiulis.
Kapinių likvidavimo procesas prasidėjo 2020 m. Prof. A. Vyšniūnas parengė specialią programą, kurios tikslas – maksimaliai išsaugoti didelę istorinę ir memorialinę vertę turinčias kapavietes, pagerbti lietuvius, kentėjusius ir žuvusius Kazachstano lageriuose. Programai pritarė LRS Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija.
Numatomi programos vykdymo partneriai – LRS Istorinės atminties komisija, Karagandos lietuvių bendruomenė „Lituanica“, LR Kultūros ministerija, LR KM Kultūros paveldo departamentas, LR Užsienio reikalų ministerija, LR ambasada Kazachstano Respublikoje, LRV kanceliarija, bendrija „Lemtis“, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.
2020 m. pradėti ekshumavimo ir perlaidojimo darbai, kuriuos atliko UAB ,,Kultūros vertybių paieška‘‘ specialistai. Ekspedicijoje į Kazachstaną dalyvavo archeologai dr. L. Kvizikevičius ir R. Lisis, garbės konsulas V. Tvarijonas ir architektas prof. A. Vyšniūnas. Palaikai iš Rudniko kapinių perlaidoti šalia Spasko memorialo.
Paminklo statymo reikalai pajudėjo, kai buvo paskirtas naujas LGGRTC generalinis direktorius dr. A. Bubnys. 2021 m. parengtas kapavietės Spaske sutvarkymo ir paminklo techninis projektas (projekto vadovas – V. Rudokas). Tų pačių metų rugpjūčio mėn. prasidėjo statybos darbai, kurie jau užbaigti ir oficialus paminklo atidarymas įvyks 2022 m. gegužės 31 d.
Nuotraukos iš asmeninio LGGRTC vyresniojo patarėjo prof. A.Vyšniūno archyvo:
