Rugpjūčio 23-oji mums turi dvigubą prasmę. Ši vasaros pabaigos diena tai šviesus istorinio Baltijos kelio prisiminimas, o liūdnojii rugpjūčio 23-osios pusė – Juodojo kaspino (Molotovo – Ribbentrop sutarties šešėlis)ir taip pat komunizmo aukų atminimo diena. Ir todėl būtent šiandien būtina prisiminti K.Skučo ir A.Povilaičio vardus – tai pirmosios sovietinės agresijos aukos, kurios dar laukia savo teisingumo.
Liepos 30 d. sukako 80 metų, kai Maskvoje buvo nužudytas paskutinis tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministras Kazimieras Skučas. Šia proga generolo gimtinėje Mauručiuose nuaidėjo Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos salvės. Prie paminklinio akmens krašto apsaugos ministro ir kariuomenės vado vardu gėles padėjo kariuomenės atstovai, kalbėjo Kauno rajono savivaldybes vadovai, K.Skučo artimieji. Vėliau Raudondvaryje įvyko minėjimas, kurį vedė aktorius Egidijus Stancikas ir K.Skučo dukterėčia žurnalistė Virginija Skučaitė. Naujų faktų apie dramatišką generolo likimą atskleidė režisieriaus Virgilijaus Kubiliaus sukurtas dokumentinis filmas „Traukinys į mirtį“ ir V.Skučaitės knyga „Traukinio į mirtį pėdsakais. K.Skučas istorijos akivaruose.” Juose pabrėžiama – K.Skučas iki paskutinio atodūsio atliko pareigą tėvynei, todėl svarbu su šia dramatiška istorija supažindinti visuomenę, ypač jaunąją kartą.
1940 m. birželio 12 d. Lietuvos ministrui pirmininkui Antanui Merkiui apsilankius Maskvoje, pareikalauta, kad vidaus reikalų ministras K.Skučas ir Saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis būtų atleisti iš pareigų. Vėliau Lietuvos vyriausybė gavo Sovietų Sąjungos ultimatumą, kuriame pareikalauta, kad K.Skučas ir A.Povilaitis būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl neva vykdomo šnipinėjimo, suimti ir perduoti Maskvai. Tuometinis vyriausybės vadovas A.Merkys nurodė suimti abu pareigūnus, prieš ttai leidęs jiems prie Vokietijos sienos nuvežti savo šeimas ir pareikalavęs garbės žodžio,kad abu vyrai nepabėgs. Jau anksčiau K.Skučas bėgti atsisakė, nenorėdamas , kad del jo poelgio nukentėtų kiti, tikėdamas, kad tuometinė Lietuvos vyriausybė apgins savo valstybei ištikimai tarnavusius pareigūnus. Deja, taip neatsitiko: generolą suėmė vkarykščiai buvę pavaldiniai,j is buvo kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, vėliau išvežtas į Maskvos Lubiankos kalėjimą, o liepos 30 d. sušaudytas. Apie šios skaudžios išdavystės dramatiškas akimirkas pasakojama Virginijos Skučaitės knygos puslapiuose.
Trys K.Skučo broliai su šeimomis buvo išvežti į Sibirą, iš jų vienas – Jonas – ten ir mirė. Vienintelis iš brolių išsislapstė Lietuvoje, o trys jo seserys su šeimomis išvyko į Vakarus. 2006 m. prezidentas Valdas Adamkus K.Skučą apdovanojo Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi. Šis apdovanojimas po mirties jam skirtas už garbės žodžio laikymąsi, pasiaukojimą ir priesaikos savo valstybei nesulaužymą. V.Skučaitės iniciatyva, 2017 m. talkinant Kauno rajono savivaldybei, Mauručiuose atidengtas paminklinis akmuo generolui atminti.
Lietuvos valstybės pareigūnai K.Skučas ir A.Povilaitis tapo pirmosiomis sovietų agresijos aukomis. Net ir po daugelio dešimtmečių turime jausti kaltę prieš šiuos ištikimus Lietuvos valstybės tanautojus. Priešo susidorojimui juos atidavi savi, pabūgę stipresnės galios. Neišgirstas liko ir prezidento A.Smetonos siūlymas K.Skučui bėgti ar visam ministerių kabinetui priešintis sovietų agresija. Tai skaudi ir gėdinga istorija, apie kurią ryžosi papasakoti K.Skučo brolio dukra žurnalistė Virginija Skučaitė savo knygoje “Traukinys į mirtį. K.Skučas istorijos akivaruose” (išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ,2021) Virginija Skučaitė knygoje atkūrė šviesaus Lietuvos patrioto ir jo šeimos paveikslą. K.Skučo asmenyje atsispindi Lietuvos pirmosios nepriklausomybės kūrėjų geriausi bruožai – profesionalumas ir atsakomybė, besąlygiškas savo pareigos vykdymas, ištikima tarnystė savo valstybei ir jos žmonėms. Ir garbės žodis buvo garbingai ištęsėtas bet kuriomis aplinkybėmis… Kitos knygos dalys liūdnesnės – jose, remiantis archyvais ir artimųjų prisiminimais, aprašomos paskutinės K. Skuco ir Povilaičio dienos iki suėmimo, gėdingas jų sulaikymas ir skaudi baigtis. Taip pat knygos pulapiuose ir labai gausių nuotrauk rinkiniais atkuriamas ir paskutinės prieškario Lietuvos vyriausybės veiklą prieš pačią sovietų okupaciją, atskirų politikų veiksmai ir pasirinkimai. Dar kitos knygos dalys skirtos autorės paieškoms, kur ilsisi K. Skučo palaikai. V.Skučaitė kartu su istoriku Rytu Narvydu du kartus lankėsi Maskvoje, kur aptiko K.Skučo ir keliolikos kitų nužudytų kitų Lietuvos pareigūnų pėdsakų. Aprašomuose kelionių į Maskvos archyvus ir žudynių vietas puslapuose stulbina sovietų brutalaus susidorojimo mastai ir bandymai paslėpti nusikaltimų pėdsakus. Ir kartu ryškėja dabartinių Rusijos žmonių pastangos išsaugoti nekaltai nužudytųjų atminimą. Liudija, kad tiesa apie stalinizmo nusikaltimus ieško savo kelio. Apie šią generolo K.Skučo istoriją V.Kubilius sukūrė dokumentinį kino filmą ”Traukinys į mirtį” (LLRT). Jį galima pasiziūrėti – nuoroda rašinio pabaigoje.
Reikia pabrėžti ,kad K.Skučo istorija dar nesibaigusi. Lietuvos valstybė dar skolinga jam, apginant reputaciją ir nuopelnus Lietuvai. Apie tai apibendrindama poros dešimčių metų paieškų rezultatus ir išvadas, knygos autorė Virginija Skučaitėprimena ir klausia ”<…>Gal atsikūrusios Lietuvos vyriausybė, kaip tarpukario Lietuvos teisių ir pareigų tęsėja, pagaliau paskelbs specialų dekretą, kuriame būtų įvardyti neteisėti Vyriausybės veiksmai 1940-ųjų metų birželį prieš K.Skučą ir A.Povilaitį? To tikėtis prašyte prašosi ne asmeninės pražudytų pareigūnų artimųjų ambicijos, bet pažeisti principai Lietuvos piliečio ir valstybės veikėjo atžvilgiu. Tai būtų padėtas ne tik teisinis, bet ir moralinis taškas generolo K.Skučo ir jo bendražygio A.Povilaičio byloje. O kol to taško nėra, jie atrodo kaip savo tėvynės atstumtieji.<… > “Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose”, psl. 140).
Kol kas tik artimųjų ir vienos kitos organizacijos pastangomis stengiamasi pagerbti K. Skučo, A.Povilaičio atminimą. Nė viena Lietuvos vyriausybė nesvarstė šių pareigūnų oficialios reabilitacijos bylos. Kol tai nebus padaryta – istorinė skola šiems Lietuvos valstybės pareigūnams nėra grąžinta. K.Skučo ir A.Povilaičio likimai turi priminti mums, kad teisingumui senaties nėra ir negali būti.
