Eime dainuoti! Junkimes į Volungę ir dainuokim dar 40 metų

Švenčiant choro 40-metį, pokalbiui pakvietėme Toronto “Volungės” choro pradininkę – torontietę, buvusią pradžios mokyklos mokytoją Laimą Gustainytę-Underienę.

Esi “Volungės” pradininkė. Pradėjai “Volungę” kada? Kodėl? Kas motyvavo imtis iniciatyvos?
Iš tikrųjų viskas prasidėjo čikagiškio muzikos mokytojo Fausto Strolios dėka, Dainavos ateitininkų stovyklose. Kas vasarą jis formuodavo stovyklos chorelį. Aš ir keletas kitų merginų iš Toronto visuomet įsirašydavom į stovyklos chorelį. Prisijungdavo ir iš kitų miestų, aišku, ir vyrukų. Faustas Strolia mokydavo įdomų repertuarą, sunkesnį nei tik paprastos stovyklinės dainos. Pasidarė įdomu dainuoti. Kas vasarą sueidavom vėl į stovyklinį chorelį. Panorom dainuoti ir grįžus iš stovyklų į namus. Po stovyklų, pradėjom gauti kvietimus atvykti padainuoti į įvairius telkinius. Pirmieji šį, dabar jau pasivadinusį Studentų ateitininkų choreliu, pasikvietė Ročesterio lietuviai. Vykome pirmam koncertui už stovyklos ribų su dideliu entuziazmu. Tai ir paskatino nenustoti dainuoti, bet chorelį tęsti toliau. Deja, atkrito iš įvairių miestų prisijungę vyrukai ir likome mes 8 torontiškės moterys. Mes tuomet ir nutarėme dainuoti toliau kaip moterų vienetas ir 1974 m. pradėjome ieškoti Toronte muziko/vadovo, kuris galėtų mus mokyti ir tobulinti. Pakalbinau Toronte žinomą chorvedę Dalią Skrinskaitę-Viskontienę, ir ji mielai sutiko su mumis dirbti. Taip ir gimė pirmoji 8 moteriškų balsų “Volungė”. Mūsų pirmasis pasirodymas buvo 1975 m. Toronto Ateitininkų tėvų komiteto surengtame kasmetiniame “Havajų vakare”. Po to netrūko mums kvietimų.

Ar buvo Toronte tuo metu dainos vienetų? Kodėl steigti naują grupę?
Toronte tuo metu stipriai reiškėsi suaugusiųjų mišrus choras “Varpas”. Bet buvo vietos mažesniam lietuviškam vienetui. Buvo smagu, tai ir dainavom. Mes studentės ar tik ką mokslus baigusios, pradedančios naujas karjeras, taip pat panorome vieneto, kuris gilintųsi į tradicines lietuvių liaudies dainas, sutartines. Pasiryžome steigti naują dainos vienetą, kurio tikslas – puoselėti senovės lietuvių dainos kultūrą.

Kaip pasivadinote “Volunge” ir kas dainavo pirmoje “Volungėje”?
Iš pradžių buvo siūlyta pasivadinti “Pyne” – atseit, dainų pynė. Bet kažkas pasiūlė pasivadinti labai gražiai giedančio Lietuvos paukščio vardu “Volungė” (“Golden Oriole”). Tai ryškiai geltonos spalvos su juodais sparneliais ir uodega, Lietuvos miškų giedorius, sukantis lizdus aukštai medžių viršūnėse. Visos balsavome ir tapome “Volunge”. Pirmąją dainininkių grupę sudarė: Laima Underienė, Ramunė Ulbaitė, Regina Giniotienė, Loreta Krikščiūnaitė, Ramona Vaičiūnaitė, Rita Kolyčiūtė, Rūta Urbonaitė ir Rasa Bukšaitytė. Choro vadovė – Dalia Viskontienė. Akompaniatorė – Silvija Freimanienė. Po keleto metų chorvedei trumpam persikėlus gyventi į tolimą Kanados vakarų provinciją – Albertą, laikinai dirbome su ponia Danute Rautinš. Grįžus į Torontą, chorą vėl perėmė D. Viskontienė ir jam vadovauja iki šiandienos.

Maždaug 1980-81m. prisijungė vyrai. “Volungė” tapo mišriu choru. Kai būdavome tik moterys, teko kartais ir gerokai “susiėsti”, bet kai atėjo vyrai, visi moteriški “barniai” dingo. Vyrų atėjimas įgalino chorą imtis kitokio, platesnio repertuaro.

Kalbėjosi Gabija Petrauskienė. Bus daugiau.