Kas išlieka atmintyje
Treji koronaviruso pandemijos metai pakeitė mūsų gyvenimą. Karantinas ir jo draudimai, ribojimai, mūsų pačių savisaugos jausmas privertė atsitolinti nuo viešosios erdvės, daugelio ryšių, draugysčių ir darbų, tiksliau, perkelti juos į kompiuterio ar mobiliojo telefono ekraną. Šalia daugelio dalykų, kuriuos dar buvo galima atidėti ateičiai, karantino metu buvo ir nesugrąžinami skaudūs įv ykiai – artimųjų ligos, kai pamatyti juos buvo galima tik per langą. Dar skaudžiau per šį laikotarpį buvo pergyvenamos netektys, kai dėl įvairių draudimų nebuvo galima, kaip buvome įpratę, atsisveikinti su išeinančiais. Taip ir liko neišsakyti atsisveikinimo žodžiai, neužbaigtas ryšys, neįvertinti buvusio gyvenimo palikti pėdsakai. Atslūgus koronaviruso grėsmėms, kad ir šiek tiek pavėluotai, bandome sugrąžinti, mūsų skola išėjusiems į amžinatvę tuo draudimų metu, padėkoti už buvimą su mumis, už paliktus darbus ir prisiminimus.
Taip birželio 3 dieną Lietuvos kankinių parapijoje buvo prisimintas parapijietis a.a.Vincas Piečaitis, (1932.08.1-2020.07.10), pagal to meto aplinkybes palydėtas tik pačių artimiausių žmonių. Todėl atsivėrus betarpiško bendravimo galimybėms, prisiminti a.a.Vinco Piečaičio gyvenimą prie jo amžinojo poilsio vietos Mississaugoje, Šv.Jono kapinėse, susirinko artimieji, gausus jį pažinojusių žmonių būrys. Susirinkusieji kartu klebonu Nerijumi Šmerausku trumpa malda pagerbė a.a. Vinco atminimą kapinėse, vėliau Lietuvos kankinių šventovėje vyko atminimo Mišios, kurias aukojo kun. N. Šmerauskas ir prel. E. Putrimas.
Kaip ir daugelis kitų tautiečių, po II Pasaulinio karo atvykęs į Kanadą, Montrealį, Vincas su didele energija kibo į visuomeninius darbus Montrealio lietuvių bendruomeneje. Jis įsijungė į Aušros Vartų parapijos, lietuvių skautų veiklą, dalyvavo lietuvių sporto ir tautinių šokių grupėse bei kitose organizacijose. Mėgo žmones, matė prasmę dirbant lietuvybės baruose, domėjosi lietuvių literatūra ir poezija, teatru. Neatsitiktinai kun. N. Šmerausko pamoksle nuskambėjo prasmingos Vinco Piečaičio amžininko, Montrealyje gyvenusio poeto Henriko Nagio eilės.
Po Mišių visi buvo pakviesti į parapijos salę pietums, kurie prasidėjo prisiminimais apie Vincą Piečaitį. Du šeimos archyvinių nuotraukų stendai susirinkusiems priminė Vinco ir jo šeimos gyvenimo akimirkas ir svarbiausius jo gyvenime žmones. Vaikystės nuotraukoje – Vincukas su tėveliais dar ant rankų su broliu ir seserimi, vėliau su žmona Silvija, su kuria pragyventa 58-eri metai. Kitose nuotraukose žvelgia ir dukra Daiva, žentas Ričardas ir du vaikaičiai Viktoras ir Lukas, kuriems skirta tiek daug meilės ir rūpesčio.
Dukra Daiva priminė, koks svarbus jos gyvenime ryšys su tėvu, jo mokėjimas būti žaismingu laisvalaikio valandomis ir kartu atidžiu klausytoju, dalinantis jaunatviškomis mintimis ir rūpesčiais. Arūnas Staškevičius, Lietuvos gen. garbės konsulas Montrealyje, vaizdingai apibūdino dosnią, veiklią, optimistišką asmenybę, kuri mokėjo sutelkti lietuviškai veiklai tautiečius, juos padrąsinti, paraginti ir neužmiršdamas padėkoti už gerai padaryta darbą. Savo Tėvukui padėkos žodžius už vaikystės globą ir meilę jautriai išsakė vaikaitis Lukas. Daugelis susirinkusių galėjo papildyti naujais pasakojimais apie Vinco Piečaičio visuomeninę veiklą, jo šviesų požiūrį ir humoro jausmą, vertinant įvykius, žmones ir gyvenimą.
Iš Montrealio persikėlęs Į Torontą, arčiau dukros šeimos, Vincas Piečaitis ir Toronto lietuvių bendruomenėje tęsė visuomeninę veiklą. Tuometinio Kanados lietuvių bendruomenės pirmininko Algirdo Vaičiūno pakviestas ,kartu su Ramūne Jonaitiene vadovavo tautinių šokių šventei Toronte 2000 metais. Vėliau tapo Tėviškės žiburių leidėjų Kanados lietuvių katalikų kultūros draugijos „Žiburiai“ valdybos nariu, visur pasireikšdamas draugiškumu, diplomatiškumu bei praktiškumu. Kas tik dirbo ar bendravo su Vincu Piečaičiu, pažino nuoširdų, savo laiką ir pajėgas dosniai aukojantį lietuviškai veiklai žmogų, kuris toks ir išlieka mūsų širdyse ir atmintyje.
TŽ inf.
Ntrs iš a.a. Vinco Piečaičio atminimui skirto renginio
