Vytautas Bubnys (1932-2021)

ADVERTISEMENT

Kūrybos puslapiuose – Lietuvos ir jos žmonių likimai

Lietuvos rašytojų sąjunga praneša, kad š. m. balandžio 24 dieną po ilgos ir sunkios ligos, eidamas aštuoniasdešimt devintuosius metus, mirė prozininkas, dramaturgas, eseistas, aktyvus Sąjūdžio dalyvis Vytautas Jurgis Bubnys.

Vytautas Jurgis Bubnys gimė 1932 m. rugsėjo 9 d. Čiudiškiuose, Prienų valsčiuje. 1953 m. baigė Prienų vidurinę mokyklą. 1953–1957 m. studijavo Vilniaus pedagoginio instituto (dab. VDU Švietimo akademija) Lituanistikos fakultete, kur įgijo lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo specialybę. Kažkiek laiko dirbo pedagoginį darbą. Nuo 1958 m.Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 1965–1966 m. buvo žurnalo „Moksleivis“ redakcijos vedėjas, 1966–1974 m. vyriausias redaktorius. 1976–1981 m. ir 1991 m. ėjo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas. Nuo 1981 m. atsidėjo tik kūrybiniam darbui. Aktyviai dalyvavo tautiniame atgimime: 1988 m. buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo ir tarybos narys, 1992–1996 m. – Lietuvos Seimo narys.

Vytautas Jurgis Bubnys savo kūrybą pradėjo skelbti 1953 m. Jis – vienas iš kūrybingiusių ir skaitomiausių prozininkų Lietuvoje, parašęs 44 prozos knygas, tarp jų – 19 romanų. Rašytojo išversta į daugiau nei 20 kalbų (rusų, čekų, lenkų, latvių, estų, vokiečių ir kitas), keli kūriniai ekranizuoti. Didelė dalis kūrinių Lietuvos aklųjų bibliotekos išleisti garsinėmis knygomis

Su jo apysaka paaugliams Arberonas (išėjo keli leidimai: 1969, 1972, 2009) užaugo ne viena karta, o iš jos motyvais sukurto kino filmo (scenarijų rašė pats autorius) „Maža išpažintis” (1971 m., rež. A. Araminas) frazė „Benai, plaukiam į Nidą“ tapo populiaraus muzikos festivalio pavadinimu. V.Bubnys parašė scenarijų ir pagal savo romaną „Nesėtų rugių žydėjimas“ (1978 m., rež. ir scenarijaus bendraautoris M. Giedrys).

Vytautas Jurgis Bubnys, vienas iš ryškiausių mūsų literatūros kūrėjų, įnešė svarų indėlį į lietuvių literatūrą ir Lietuvos kultūrą. Rašytojas, nors regėdamas ne visada jį džiuginančias visuomenines ir politines permainas, iki pat gyvenimo pabaigos skelbė šviesų gyvenimo džiaugsmą, tikėjo meno galia. Daugiausia dėmesio savo kūryboje skyrė paprastam žmogui, per kurį atskleidžiama tautos istorija, tradicinių vertybių raida ir jų poveikis visuomenei. Jis bandė savaip pažvelgti į pačius skaudžiausius istorinius įvykius, tarkime romane Teatsiveria tavo akys (1993) pasakojama apie dievdirbį – medžio drožėją, o iš tikrųjų – apie pagonybės ir krikščionybės sankirtą, XVII šimtmetį, kai žmogus nelabai žino, kas jis yra – krikščionis ar pagonis.

Tuo tarpu romane Tas ryto laukimas (2004) istorinė gija eina per tris laiko sluoksnius – per Kražių skerdynes, pokarį ir Sausio įvykius. Rašytojui dar teko bendrauti su netoli jo gimtinės gyvenusiu knygnešiu, kuris sovietų laikais per pokarį nešiojosi prie švarko prisikabinęs dar prezidento Smetonos įteiktą medalį už knygnešystę, vėliau už savo drąsą buvo išvežtas į Sibirą.

Rašytojas yra prisipažinęs: „Tokia patirtis susikaupė, ir man labai norėjosi per kelias vienos šeimos kartas pasižiūrėti, kaip driekėsi laisvės siekimo gija. Kai be jokių agitacijų iš šalies, be jokių raginimų kaimo žmogus ėjo ir nešė knygą, gynė savo bažnyčią. Knygnešystė, kaip ir bažnyčios gynimas nuo kazokų, yra tikriausiai vieninteliai Europoje tokie atvejai, kai ne politikų organizuoti kaimo žmonės budėjo ištisus mėnesius ir gynė savo šventovę“. Taigi V. J. Bubnys priskirtinas prie lietuvių prozininkų, daugiausia prisidėjusių gaivinant sovietmečio visuomenėje niekintą dvasingumą, demokratiškumą ir teisingumą.

Rašytoja B.Jonuškaitė pažymi, kad rašytojo karjerą sovietmečiu pradėjusiam V. J. Bubniui atkūrus Nepriklausomybę neteko raudonuoti dėl savo kūrinių, jis ir sovietmečiu sugebėjo išsakyti paprasto žmogaus skaudulius, gvildenti lietuvių tautai svarbius istorijos įvykius.

Vytautui Jurgiui Bubniui rūpėjo ir svetimuose kraštuose gyvenančio žmogaus dvasinis pasaulis, žmogaus, įpainioto į kruvinus Balkanų karo įvykius (romanas Balandžio plastėjime, 2002). Ir ne šiaip eilinio žmogaus, o buvusio vienuolio, pranciškono, kuris savo abitą pakeičia į automatą ir eina kovoti prieš serbus ar musulmonus. Rašytoją visada, visų pirma, domino ne tiek politinė, ideologinė įvykių pusė, o dramatiška vidinė žmogaus būsena, jo elgesys sudėtingais istoriniais laikotarpiais. Beje, romanas Balandžio plastėjime 2003 m. autoriui pelnė Baltijos Asamblėjos premiją

Du rašytojai Vytautas Bubnys ir jo žmona Elena Kurklietytė

J. Bubnys buvo apdovanotas ir daugybe kitų premijų, tarp jų: 1970 m. – Žemaitės literatūrine premija už apsakymų knygą Gegužio nemiga, 2003 m. – „Varpų“ literatūrine premija už apsakymą Balsas sniegynuose, 2005 m. – už romaną Tas ryto laukimas– JAV lietuvių tautinės sąjungos 1-ąja premija ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrine premija, 2008 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. 1998 m. rašytojui buvo įteiktas LDK Gedimino ordino Karininko kryžius, o 2002 m. – suteiktas Prienų garbės piliečio vardas.

Po rašytojo Vytauto Jurgio Bubnio mirties, pasak poeto Rimvydo Stankevičiaus, užsklendžiamas didelis lietuvių prozos puslapis. „Vytautas buvo paskutinis senosios, agrarinės Lietuvos stebėtojas. Jo kūrinių veikėjai jau gyveno mieste, tačiau į viską dar žvelgė kaimo žmogaus akimis. Tai tie agrariniai lietuviai, vaikų atsivežti į miestus, – neva jiems taip bus geriau. O iš tikrųjų tuose miestuose marinami“, – LRT.lt teigia poetas. šėjus Romualdui Granauskui, Juozui Apučiui, anot poeto,

Bubnys buvo paskutinis iš didžiųjų Lietuvos rašytojų, mačiusių ir fiksavusių tą virsmą. „Daugiau neturime ne tik apie jį rašančių, bet ir gyvai liudijančių“, – sako R. Stankevičius.

Rašytojas Vytautas Bubnys (D.) ir poetas Justinas Marcinkevičius  Sajūdžio seimo posėdyje 1988 m.