Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejaus istoriniame rūsyje, šiuo metu lankytojus kviečia paroda „Julija Švabaitė-Gylienė: “Tu niekur neišėjai…”, skirta rašytojos gimimo 100-čiui. Ši paroda turėjo būti surengta praėjusiais metais, tačiau dėl koronaviruso pandemijos sukakties minėjimas buvo atidėtas ateičiai, rašytojos atminimas tuomet buvo pagerbtas tik virtualia paroda.
Šiemet, baigiantis vasarai, lankytojus kviečia jau stačionari Julijos Švabaitės -Gylienės gimimo šimtmečiui (1921 – 2016) skirta paroda. Rugsėjo 8 d. muziejuje surengtas šios parodos pristatymas ir J.Švabaitės – Gylienės šimtmečio minėjimas kartu su rašytojos vaikais, atvykusiais iš Kanados ir JAV – Jurga Gylyte, Aušra Gylyte ir Linu Gyliu su žmona Dana. Minėjime ir parodos pristatyme dalyvavo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė B.Jonuškaitė, E.Bradūnaitė – Aglinskienė, poetas J.Keleras , lietuvių išeivijos litaratūros palikimo tyrinėtoja ir parodos rengėja V. Paplauskienė ir kiti.
Parodoje per archyvinę medžiagą: nuotraukas, dokumentus, rankraščius, laiškus, knygas, atspindimas Julijos Švabaitės-Gylienės (1921–2016) gyvenimo ir kūrybos kelias. Nuotraukose įamžintos retos akimirkos iš Vokietijos DP stovyklos, iškyla gyvenimo vaizdai iš egzotiško Australijos žemyno, iš spalvingos, nuotaikingos veiklos Čikagoje. Parodoje eksponuojami ne tik žurnalai, kuriuose J. Švabaitė-Gylienė bendradarbiavo Lietuvoje ir Amerikoje, jos visos išleistos knygos, bet ir kūrybiniai rankraščiai, straipsnių apie literatūrą, teatrą, parodas lapai, dienoraštiniai užrašai, atsiminimai. Visa tai padeda atkurti rašytojos gyvenimą, kūrybinį kelią ir jos literatūrinį palikimą. Parodą parengė muziejininkė Virginija Babonaitė-Paplauskienė ir parodų dizainerė Inga Zamulskienė. Paroda Maironio lietuvių literatūros muziejuje veiks iki 2022 m. spalio 17 d.
Švabaitės-Gylienės gyvenimo ir kūrybos kelias, prasidėjęs Suvalkijoje, driekėsi 1921–1944 m. Lietuvoje ir Prancūzijoje; 1944–1949 m. Austrijoje ir Vokietijoje; 1949–1960 m. Australijoje; nuo 1960 iki 2016 metų JAV ir Lietuvoje. Daugiau nei septyniasdešimt metų, menininkė gyveno svetur, puoselėdama gimtąją kalbą, mintyse sugrįždama į tėvų namus. Ilgesingi prisiminimai tapo jos kūrybos pagrindu, svečioje šalyje iš jų audė poetinę drobę. Žemininkų kartos rašytojos J. Švabaitės -Gylienės kūrybinis derlius – dešimt įvairaus žanro knygų. Išleido apysaką vaikams „Gabriuko užrašai“ (1973); romaną „Stikliniai ramentai“ (1985), už kurį buvo paskirta dienraščio „Draugas“ premija; 2006 – humoristinių apsakymų knygelę „Draugų laivelis“. Tačiau nuo gimnazijos suolo iki gyvenimo pabaigos mėgstamiausiu žanru liko poezija. Čikagoje ir Lietuvoje išėjo knygos: „Vynuogės ir kaktusai“ (1963); „Septyni saulės patekėjimai“ (1974); „Vilties ledinė valtis“ (1981); „Tu niekur neišėjai“ – 1991 metais poezijos rinktinė pelnė Lietuvių rašytojų draugijos premiją. 1994 už knygą „Žiemos erškėtis“ – Lietuvių rašytojų draugijos premija. 1996 metais J. Švabaitei-Gylienei buvo paskirta 25-oji Vilkaviškio rajono Salomėjos Nėries premija. 2002 m. išleido poezijos knygą „Kur šią naktį nakvosi“; paskutinė poezijos knyga – „Ant vėlių suolelio“ išėjo 2007 metais. J. Švabaitė-Gylienė rašė: „Mano poezija išpažintinė. Tikiu, kad skaitytojas ras joje ir savo gyvenimo detalių. Jeigu ras ir supras, man buvo verta gyventi“.
Švabaitė gimė 1921 metais gegužės 2l d. Čyčkų kaime, vėliau persikėlė į Didžiuosius Šelvius, Vilkaviškio raj. Mokėsi „Žiburio“ gimnazijoje, aktyviai dalyvavo literatų ir vaidintojų būreliuose, priklausė ateitininkų kuopai. Parodoje eksponuojamos unikalios nuotraukos, kuriose įamžinti J. Švabaitės tėvai bei artimieji; užfiksuotos smagios ir nuotaikingos dienos gimnazijoje. Švabų sodyba buvo netoli rašytojo Antano Vaičiulaičio tėviškės, čia ji buvo dažna viešnia – ne tik knygas skolindavosi, bet ir iš jų savininko patarimus gerte gėrė. „Žiburio“ gimnazija garsėjo savo mokytojais – jai dėstė rašytoja P. Orintaitė, o literatų būreliui vadovavo mokytojas S. Palekas. Jame savo veiklumu išsiskyrė būsimas poetas K. Bradūnas su kuriuo užsimezgusi graži draugystė tęsėsi iki pat mirties. J. Švabaitė rašė: „K. Bradūnas vienu metu vadovavo tam būreliui ir vis skatino kurti. Poezija ir daina mums, Vilkaviškio gimnazijos moksleiviams buvo kaip duona ir druska. Literatūros vakarai klestėte klestėjo per metų metus.“ Pirmuosius eilėraščius parašė gimnazijoje, juos skelbė žurnaluose „Ateities spinduliai“ ir „Ateitis“. Baigusi gimnaziją pradėjo prancūzų kalbos ir literatūros studijas Vytauto Didžiojo universitete, o gavusi Katalikų veikimo centro stipendiją išvyko tobulintis į Paryžių. Parodoje galima pamatyti dokumento originalą bei įdomias nuotraukas iš studijų Prancūzijoje. Grįžusi į Lietuvą mokytojavo Žemaičių Kalvarijoje ir studijavo Vilniaus universitete. Bičiuliavosi su M. Indriliūnu, B. Krivicku, E. Matuzevičiumi, V. A. Jonynu, P. Aukštikalnyte, P. Jurkumi, V. Mačerniu, M. Bernatavičiūte ir kt. Rašė eilėraščius, spausdino – „Naujojoje Vaidilutėje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Žiburėlyje“ ir kt.
1944 m. Aušros vartų koplyčioje sumainė aukso žiedus su teisininku Jurgiu Gyliu. Besiartinanti antroji sovietų okupacija išstūmė jaunus žmones iš gimtinės į Vakarus. Vokietijoje susibičiuliavo su poetu H. Radausku. Pastarasis jai tapo mokytoju, kritiku ir patarėju: „jis man turėjo likiminės įtakos“. 1949 m. Gylių šeima išvyko į Australiją. J. Švabaitė dirbo įvairius darbus – virvių fabrike, dėstė Melburno lietuvių sekmadieninėje mokykloje, rašė į lietuvių spaudą – „Tėviškės aidus“, „Mūsų pastogę“. Poetė augino keturis vaikus, tad paros laiką teko dalyti tarp valdiško darbo ir namų ruošos, o kūrybai likdavo tik trumpos, poilsiui skirtos valandėlės. Menininkei buvo svetima „kaktusų ir kengūrų žemė“, negalėjo priprasti prie australietiško gyvenimo, ilgėjosi lietuviškos kultūrinės veiklos, todėl 1960-ais su visa šeima persikėlė į Ameriką, apsigyveno Čikagoje. Čia dirbo Ilinojaus universiteto Odontologijos fakulteto laboratorijoj tyrimų srity, tačiau po darbo entuziastingai pasinerdavo į lietuvišką veiklą. Čia tarsi atsiveria jos kūrybos versmės: rašo ir spausdina savo eilėraščius „Aiduose“, „Drauge“, „Ateityje“, „Metmenyse“, „Margutyje“ ir kt.
Švabaitės kūryba savita: joje veriasi šviesūs, permatomi, skaidrūs, giliai tikinčios moters jausmai, jautrumas mažam, labiau gyvenimo nuskriaustam šalia esančiam žmogui, išmintingas susitaikymas su lemtimi.
Apie rašytojos kalbos įtaigumą rugsėjo 8 d. vykusiame minėjime kalbėjo POETAS JULIUS KELERAS:
Intymiai paprastoji
In Intymiai paprastoji – taip Julijos Švabaitės poeziją yra apibrėžęs filosofas Juozas Girnius, idėjinis žemininkų vadas. Galvodamas apie tai, neišvengiamai prisimenu Julytę – tik taip ją vadindavau – kaip bičiulę, kūrėją, apskritai pasaulį mylintį žmogų. Mylintį paprastai, sakyčiau vilkaviškietiškai, o tai reikštų be pompastikos, išskirtinės retorikos, sudėtingų konfigūracijų. Poetės kūryba ateina iš paliktos tėvynės pėdsakų, studijų metų – o juk studijuota su V. Mačernio karta, augta greta Antano Vaičiulaičio namų. Vėliau kūrybą rėmė šeima, mylimi vaikai, apie kuriuos nuolat buvo šnekama Julytės namuose Market parke, Čikagoje. Ten pirmąsyk patekau atvykęs siekti magistro laipsnio Lituanistikos katedroje 1989 m. Mano mamos dėdė Juozas Kojelis, LKB kronikos rėmėjas ir politinis aktyvistas, buvo artimas Julytės bičiulis. Jis mane ir nusivedė į rašytojos namus, pavedęs mums draugauti. Taip ir įvyko – buvome kaimynai – aš studijuodamas gyvenau pas mamos tetą, gyvenusią visai greta Julytės. Tačiau tai asmeniškumai, kurie nebūtinai turėtų būti svarbūs, tačiau čia yra svarbūs, nes Julytės kūryba, jos kūrybinis procesas buvo giliai įsipainiojęs į mūsų santykius. Mes nuolat diskutuodavom apie knygas, žinoma, geriausias knygas, išeinančias Lietuvoje (kai kurios ją pasiekdavo) ir apskritai apie literatūrą – ji stengėsi daug skaityti. Kartais susiginčydavom, tarkim jai atrodė, kad Sauliaus Tomo Kondroto kūryba yra Gabrielio Garcijos Markeso kopija, gerbė ir skaitė ypač moterų poečių knygas, o didžiausia jos artimoji poetė, estetika absoliučiai priešingai Julytės lyrikai, buvo Liūnė Sutema, nelaimingo, tamsaus likimo dainė. Julytė nebuvo nelaiminga, ją globojo, rėmė, palaikė, įkvėpė knygos ir ypač keturi jos vaikai – Aušrelė, Jurga, Saulius ir Linas, kurių buvimu ji nepaliaudavo džiaugtis tiek rimto pokalbio metu, tiek geriant vyną, kurio atsargos jos namelyje, Čikagoje, So. Troy gatvėje niekada neišsekdavo. Algirdas Titus Antanaitis, teatro ir literatūros kritikas būdavo nuolatinis Julytės vakarėlių dalyvis, itin nemėgdavęs, jei jį kas nutraukdavo iškalbant kelių puslapių ilgumo tekstą. Magdalena Stankūnienė, iš Marijampolės kilusi dailininkė, švelniai kandi, juki, kūrybinga mėgdavo pasišaipyti iš visko ir iš Antanaičio šnekų. Magdalena buvo ištekėjusi už Jonuko, taip jį vadindavo, o Jonukas buvo Antano Sniečkaus, pasirašiusio pokarinius trėmimus, pusbrolis. Jonukas ir Magdalena tą labai slėpė, nes pabėgėliai, DP nuožmiai, kartais netgi patologiškai nekentė visa ko, dėl ko buvo praradę gimtąją žemę. Julytės draugiją sudarė žmonės, galintys kalbėti apie literatūrą, tačiau tai nereiškia, kad ji nemokėjo bendrauti su nekūrybos žmonėmis. Mokėjo, galėjo, norėjo. Nesu matęs jos piktos, apmaudžios, kandžios – visa tai atsispindi ir jos eilėraščių knygose, manau, nepakankamai įvertintose, ir jos prozoje – vaikams ir suaugusiesiems. Dar vienas dalykas, išskirtinis, kurį pabaigai privalau pabrėžti – Julytė buvo vaikų žmogus ir pati švietė tuo šviesiuoju vaikiškumu, kurį turi retas.
Ntrs. iš Kauno Maironio literatūros muziejaus archyvų ir Facebook’o
