Gegužės 7 dieną Anapilio sodybos salėje įvyko Toronto „Gintaro” šokių ansamblio koncertas „Ak, norėtum grįžti.” Šokėjai, jau pasiruošę liepą Baltimorėje vyksiančiai XV-ajai Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventei, žiūrovus džiugino labai gražiu reginiu.
Mažesni ir didesni žibintai prie scenos tarsi kvietė Bernardo Brazdžionio žodžiais “į tėvų sodybą”, į namus. Visada einame į šviesą – o jeigu dar kas nors laukia… Ir kaip pavadinti vietą, kur tave gražiai pasitinka, palydi iki stalo, ant kurio padėta lietuviškos duonos ir ant kurio vėliau atsiras daugiau patiekalų, kokius tau kepdavo mama, kur susirenka tokie pat kaip tu, ir, vos užgrojus kaimo kapelai “Sūduva” – J. Balaišiui, K. Jonušoniui, D. Biskienei, A. Šarpytei, P. Vilkeliui – imi ir uždainuoji su kitais: „Nemunėli, Nemunėli, per laukus, per plačius, per girias…” Argi ne namais? Šventės vedantiesiems Vaivai Slapšytei ir Jokūbui Jonušoniui pakvietus į Baltimorę, skrido salėje kregždutės merginų atliktoje Blezdingėlėje, lyg po paparčiais gyveno „margaplunksnėlės” jerubėlės tokio pat pavadinimo jaunių šokyje, bėgo žirgeliai vaikinų šokyje Džigūnas.
Smagu buvo matyti daug vaikų ir scenoje, ir salėje, visai šalia žiūrovų. Jie šokiu tarsi sakė: Pasėjau kanapę, taip kalė Kalvelis. Miško darbus dirbo studentai Medkirčiai, keturiais rateliais sukosi net šešiolika Barboryčių, sukosi studentų Malūnėlis ir vaikai Vėjo malūnėlyje, sukosi ir jų rankose laikyti spalvoti vėjų malūnėliai, sukosi poros Varžytuvių polkoje ir Pasiutusiai gražios Jadvygos polkoje. „Net ir man galva apsisuko”, – šypsojosi šventėje buvusi Rūta Žilinskienė.
Invalid Displayed Gallery
Šokėjai pasakojo apie vieną iš seniausių lietuvių amatų, pakilusį iki meno lygmens, – audimą. Tolkašokiu (lietuviškai „šokis su siūlų sruogomis”) merginos mokė, kaip siūlai iš krijelio nuvyniojami ant mestuvų, nors jų taip gražiai suktas ratas su sruogomis galėjo būti ir verpimo ratelio dalimi. Studentai Aštuonnyčiu apmetė ir ataudė, o merginos Abrūsėlyje skalbė jau išaustus rankšluosčius, šokio pabaigoje juos, švarius ir išdžiovintus, sulankstė, tikriausiai, kraičiui, nes kitas šokis, Kupolinis, priminė apie artėjančias Jonines – vedybų metą.
Suaugusiųjų šokis „Ak, norėtum grįžti” buvo ramus, didingas, moterys su žibintais rankose judėjo oriai ir kiek atsargiai: kad neužgestų žiburys. Turbūt taip po menes vaikščiojo mūsų karalienė ir kunigaikštienės, gal laukdamos iš karo sugrįžtančių vyrų, gal – sūnų. Taip šviesą rankose laiko visos namų židinio saugotojos motinos, kad vaikai žinotų, kur dega žiburėlis, ir, ak, norėtų grįžti…
Be žinomų šokių pavadinimų, buvo ir rečiau girdimų ar ir visai negirdėtų. Jeigu Liuoksinis, Pliauška, Landytinis, Jerubėlė, Džigūnas ne vienam praturtino žodyną, tai slavų kilmės Pukietka taip ir liko neaiškus.
Šventės pabaigoje kalbėjęs tėvų komiteto pirmininkas dr. A. Pabedinskas pristatė svečius, dėkojo mokytojams, ir visi kartu pasidžiaugėme, kad šokių šventėje Baltimorėje dalyvaus 163 „Gintaro” šokėjai nuo 8 iki 65 metų.
– Mes nesenstam, nors jau į septintą dešimtį įžengėme. Mūsų vis daugėja, – kalbėjo „Gintaro” vadovas Romas Jonušonis, juokais pasakęs tiesą, jog kartais tėveliams reikėtų diržo, kad vaikai nespėja į repeticijas.
Po koncerto scenoje tarp savo mokinių stovėjo vaikų mokytojos L. Dauginienė, V. Kairienė ir J. Zlatkienė, jų padėjėjai J. Jonušonis, L. Kairys, G. Kalendrienė, jaunių mokytoja V. Yčaitė ir jos padėjėjai K. Kulnytė- Douglas bei M. Zenkevičius, studentų mokytojai R. Jonušonis ir R. Kaminskaitė, suaugusiųjų mokytoja R. Karasiejienė, o pagyvenusiųjų – L. Kaminskienė.
R. Kaminskaitė ir V. Yčaitė yra ir Baltimorėje vyksiančios šokių šventės meno komiteto atstovės.
– Aš visada norėjau šokti, – pasakoja šokį nuo vaikystės pamilusi V. Kairienė, kurios vyras ir abu sūnūs taip pat šoko tą vakarą. – Kai augau Otavoje, ten nebuvo šokių grupės, tik dainavome. Kai atvykau gyventi į Torontą, Otavoje susikūrė šokių grupė „Vingis”. Aš skraidydavau į repeticijas. Per pietus būdavau Otavoje, po repeticijos su tėvais pavalgydavau vakarienę, brolis nuveždavo į oro uostą ir vėl išskrisdavau į Torontą.
Gražiu renginiu tą vakarą grožėjosi ir „Gintaro” krikštamotė dr. A. Kazlauskienė:
– Prieš 61 metus mūsų, pirmųjų šokėjų, susirinko 8 poros ir viena – atsargai, – pasakoja ji. – Tėvai norėjo, kad mes, jauni lietuviai, bendrautume vieni su kitais, todėl „Gintaras” ir atsirado. Mokė mus profesionalė šokėja Šadeikienė. Neturėjome tautinių drabužių, tai juos skolinomės iš tų, kurie atsivežė iš Lietuvos. 4 poros susituokė… Dabar – 80 porų „Gintare”, ir visų drabužiai tokie gražūs…
– Mūsų šeimos šoka visi devyni, – sako Kanados lietuvių fondo pirmininkas A. Nausėdas. B. Degutis, paklaustas, kaip jaučiasi, kad šoka visos trys jo dukros, nusišypso: „Labai gerai”. – Aš čia esu, nes čia mano draugai ir mano kultūra, – sako jo vyriausioji dukra Julija.
P. Sukauskas, kuris atėjo su abiem vaikais, kalba taip pat trumpai: „Labai smagu. Šoksime visi trys”.
„Gintaro” šokių ansamblis, kaip sakė dr. A. Pabedinskas, tikrai mūsų dvasios gražiausios išraiškos – šokių – skelbėjas ir saugotojas.
Administratorei Vaidai Zenkevičienei teko nemažai darbo, rengiant šventę. Tuo labiau, kad tą vakarą šoko visi trys jau vyrais suaugę sūnūs ir ji pati su vyru. Ji, kaip ir įprasta vyriausiai šeimininkei, buvo užsivertusi šventės ruošos darbais nuo bilietų ir plakatų spausdinimo, pakvietimų išsiuntimo iki salės užsakymo, muzikos, šviesų, garsų, stalų ir svečių bei tarimosi su J. Gurkliene, kurios paruoštos gausios vaišės, kaip visada, tirpo burnoje…
„Aš nebijau dirbti jokio darbo ir nebijau prašyti pagalbos. „Gintaras” turi labai gerą komandą, mes dirbam kartu. Man svarbu patikslinti, kad viskas pagal sąrašą yra padaryta. Tada paruošti salę ir surišti visus „palaidus siūlus” bei ištaisyti klaidas, jeigu jų pasitaikė,” – pasakojo „Gintaro” administratorė, kuriai šį vakarą viskas pavyko puikiai. Ir viskas šioje šventėje buvo artima, pažįstama, sava.
Ant kiekvieno stalo degė žiburėlis. Ak, tikrai norėtum grįžti…
Rima Žemaitytė-De Iuliis
Ntrs. D. Puterienės