Stabdoma projekto „Misija Sibiras“ veikla

Tokią žinią Lietuvai pranešė šios  istorinės misijos rengėjai.Oficiali misijos veiklos pabaiga numatoma birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną. Būtent šią dieną, prieš 15 metų, išvyko pirmoji „Misija Sibiras“ ekspedicija, todėl projekto užbaigimui pasirinkta ši simbolinė diena, kuri įprastai pažymima jau tradicija tapusia akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“.

Nuo 2006 m. „Misija Sibiras“ surengė 18 ekspedicijų, kuriose dalyvavo daugiau nei 200 jaunuolių, o norą tapti ekspedicijos dalimi išreiškė daugiau nei 14,000 jaunų žmonių. Per šį laiką „Misija Sibiras“ ekspedicijų dalyviai aplankė ir sutvarkė daugiau nei 170 tremtinių bei politinių kalinių kapinių Rusijos Federacijoje, Kazachstane bei Tadžikistane. Per 15 metų kelionių į tremties vietas dalyviai surengė tūkstančius susitikimų su moksleiviais, studentais, bendruomenėmis, dešimtis parodų, žygių ir tvarkymo darbų Lietuvoje, sukurta per 15 dokumentinių filmų, išleista knyga-albumas

„Pasaulį tebekaustant sudėtingai epidemiologinei situacijai ir toliau blunkant Lietuvos-Rusijos dvišalių santykių gerėjimo perspektyvai, projektas „Misija Sibiras“ ryžtasi skausmingam, tačiau neišvengiamam sprendimui. Pagrindinis projekto tikslas – grupėmis lankyti ir tvarkyti tremtinių ir politinių kalinių amžinosios atminties vietas Sibiro žemėje tampa neįmanomu. Prieš 15 metų sukūrę šį projektą, giliai širdyse jautėme, kad tokia diena gali išaušti. Tačiau per tuos metus nuveikta tiek, kad šiandien tvirtai ir užtikrintai galime teigti, jog šis žingsnis tėra formalumas. Mes išliekame tvirta vertybinė bendruomenė, sutelkusi šimtus jaunų, aktyvių žmonių. „Misija Sibiras“ Lietuvoje gyvuos tol, kol puoselėsime istorinį teisingumą, jusime pasididžiavimą „Nenugalėta Lietuva“ ir jaunąją kartą ugdysime meilės ir patriotiškumo vertybėmis“, – sako vienas iš projekto iniciatorių, „Misija -Sibiras“ Patarėjų tarybos pirmininkas Vygaudas Ušackas.

Nors pagal pirminį sumanymą šis tęstinis renginys buvo skirtas jaunimui, skatinant istorinės atminties puoselėjimą, ilgainiui „Misija – Sibiras“ tapo visos Lietuvos projektu. Organizatoriai teigia, kad projekto stiprybė visuomet buvo suburta „Misija – Sibiras“ bendruomenė: ekspedicijų, bandomųjų žygių, kitų projekto renginių dalyviai, tremtiniai bei politiniai kaliniai, partneriai. Tai, kad projektas sugeba įtraukti ir skatinti norimus pokyčius, rodo ir visuomenės apklausa. Daugiau nei pusė (57%) apklaustųjų, prisidėjusių prie projekto veiklos, sakė, kad projektas paskatino juos labiau domėtis istorija, o 38% – paskatino domėtis savo šeimos asmenine istorija. Didžiausia projekto nauda laikė jaunosios kartos pilietiškumo skatinimą (31%) bei tremties ir kalinimo vietų įamžinimą ir susitikimus su Sibire tebegyvenančiais lietuviais (31%).

Kryžius kapinėse Krasnojarske

“Misija- Sibiras”“ rengėjų pradėtos tradicijos – visuotinė tylos minutė bei akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“ – reikalingos. Būtent todėl, net ir sustabdžius „Misija Sibiras“ ekspedicijas, Gedulo ir vilties dienos minėjimo tradicija bus išlaikoma ir toliau. Šiemet, birželio 14-ąją, projektas jau šeštąjį kartą kvies jungtis prie Visuotinės tylos minutės bei tremtinių ir politinių kalinių vardų, pavardžių bei likimų skaitymo akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“, kuri truks visą parą. Šios iniciatyvos šiemet paženklins ir 80-ąsias masinių gyventojų areštų ir trėmimų į Sibirą metines, prasidėjusias 1941 m. birželio 14-ąją ir trukusias iki pat 1953 m. Skaičiuojama, kad per visą trėmimo represijų laikotarpį nukentėjo apie 300 tūkst. Lietuvos žmonių.

Kiekviena  Sibiro misijos grupės kelionė jų dalyviams buvo ne tik fizinės ištvermės išbandymas, bet ir akistata su skaudžia istorija, apie kurią liudijo aplankyti nykstantys lietuvių tremtinių kapai, sutikti Sibiro platybėse dar tebegyvenantys tremtiniai ar jų palikuonys. Apie savo patirtį šiose kelionėse kiekviena grupė rašė savo dienoraštį. Jie skelbiami tinklalapyje www.misijasibiras.lt                  

Krasnojarskas tvarkomos kapinės

Ekspedicija į Krasnojarsko kraštą, talpinantį net 36 Lietuvas, buvo viena ekstremaliausių. Per 14 projekto dienų įveikėme bekraštes taigas, karštį, galingą audrą, sraunią Jenisiejaus upę bei kopėme stačiais šlaitais, nešantis 20 ir daugiau kilogramų sveriančias kuprines. Ekspedicijos dalyviai aplankė ir sutvarkė šias vietas: Zyrianka, Jeniseiskas, Strelka, Savinas, Zacharovka, Mamotovas, Piskunovka, Lesosibirskas Atstumas nuo Vilniaus – 5 091 km. Vietos žmonių skaičius – 2,828,187. Lietuvių tremtinių skaičius – daugiau nei 40 000. 1989 m. Krasnojarske gyveno maždaug 20 tūkst. lietuvių, šiuo metu jų likę vos keli tūkstančiai

Krasnojarskas statomas kryžius

2014 metų vasarą per 14  dienų  “Misija -Sibiras” grupė nukeliavo per 11 tūkst. kilometrų, aplankė ir sutvarkė 9 lietuvių amžinojo poilsio vietas: po dvejas kapines Lesosibirske, Jeniseiske, Zyriankoje, Strelkoje, Savine, Zacharovkoje, Mamotove ir Piskunovkoje. Kartu su vietiniais lietuviais pagamino ir pastatė 4 kryžius, skirtus mūsų tautiečiams atminti.  Apie neužmirštamą ir nepakartojamą šios kelionės dalyvių patirtį liudija įrašai  Krasnojarsko grupės dienoraštyje:

07.21, Krasnojarsko kraštas

“<…>Išlipę iš autobuso, judame į kapines. Jaučiu, kad esame  stebimi vietinių gyventojų.  Prieiname garažus ir imi galvoti, tai nejau kapinės šalia garažų, kur matosi vien  miškas? Pasukame kairiau ir miško tankmėj pamatome katalikiškus kryžius, aišku, iškart mintis, tai lietuvių amžino poilsio vieta. Prieiname arčiau, sustingsti, kada pamatai lietuviškai užrašytus vardus, pavardes  ant kryžių ir cementinių paminklų. Sustingstu, nustembu – kapinės apleistos iki negalėjimo. Atrodo, kad čia jau daugelį metų nebuvo įžengęs žmogus, nors šalia lietuvių kapų didesnė dalis rusų kilmės asmenų kapinės.  Pilnai pasiruošę darbui: nusiimame kuprines, purškiamės purškalais, dedamės tinklelius ir  imamės darbų.  Aš su Tomu ir Tadu imamės vieno iš daugelio kapų metalinės tvoros atstatymo. Atkeliam tvoras, sutvirtiname, ištiesiname, sutvarkome žemes siekdami atkurti buvusį kapinių vaizdą. Sutvarkę vieną kapą, einame prie kito, ir taip vieną kapą keičia kitas ir pan. Mane aplanko mažas džiugesys, kada priėjęsi prie kryžiaus ar mūrinio monumento pamatai užrašą „išvykęs  arba išgabentas į Lietuvą“, tada supranti, kad to asmens palaikai jau ilsisi Lietuvos žemėje, bet daugelis taip ir likę tolimojo Sibiro žemėje…Vienas iš tų kapų paliko didelį įspūdį. Kapas pilnas žolės, samanų, prikritusių šakų ir augančių medžių. Raunu, tvarkau, pradedu plėšti susidariusią derną ir nutraukus žolę su derna man prieš akis atsivėrė cementinis  antkapis. Smalsumas ir jaudulys  verčia skubėti. Pabaigus valyti antkapį išryškėja išlietas kryžius ir amžinos ramybės simbolis ATA. Gaila, kad laikas, vėjas, lietus ir sniegas ištrynė nuo kryžiaus esantį užrašą.

<…>Zigmas iškasė duobę, Lukas vis atėjęs patikrina, kaip mums sekasi – kaip dera tikram inžinieriui. Ateina Arnoldo draugai. Pajudėję į kryžiaus gaminimo vietą, visi kartu kimbame mūsų kryžių ir pagauti rimties bei susikaupimo nešame savo padėkos simbolį lietuvių tremtiniams. Nežinau, ką teko išgyventi kitiems MS dalyviams, tačiau aš tai jaučiau nenumaldomą džiaugsmą, kad štai mūsų rankų darbo kryžius, mūsų rankomis atkeltos kapinės galės toliau gyvuoti ir liudyti mūsų šalies tremtinius. Kryžių pastatome, visus apima jaudulys. Užberiama paskutinė žemė, saulė jau leidžiasi. Arnoldas man patiki pravesti ceremoniją. Sujudome, kažkur prapuolė vėliava. Aš ne juokais išsigandau. Tokia ceremonija, o vėliavos nebus. Žinau, kad ją vienas iš mūsų kažkas įsidėjo, kaip tik tuo metu, kai mes ryte prie Kultūros namų lauke repetavome „Lietuva brangi“. Vėliava rasta, viskas gerai. Pradedu kalbą, jaučiu kai akyse kaupiasi ašaros, o balsas ima virpėti. Virpa iš nuoširdaus pasididžiavimo savo valstybe ir tai, kad neliekame abejingi savo dramatiškai istorijai. Kelios MS dalyvės neslėpdamos nušluosto ašarą… Sugiedame himną. Jūs net neįsivaizduojate, koks pakylėjimas užplūsta tave, kada tu tolimojo Sibiro žemėje būnant šalia lietuvių kapų tu giedi himną. Sukalbame nuoširdžią maldą ir atrodo, kad ją tikrai išklauso, nes tokio nuoširdumo erdvę sukūrėme, kad patys jautėmės lyg pakylėti. Be himno ir maldos, sugiedame ir “Lietuva brangi” ir, atrodo, kad tiek himno, tiek kūrinio “Lietuva brangi” eilutes kartotum ir kartotum, o laikas lyg sustoja.  Pasodiname tulpes, atvežtas iš Lietuvos, prikalame lentelę su užrašu, kokia intencija šis kryžius, užrišame tautinę juostelę ir paliekame kapines. Ne paslaptis, kad dauguma iš mūsų norėtų čia sugrįžti po 5-10 metų pažiūrėti, kaip viskas atrodo ir ar dar tvirtas mūsų pastatytas kryžius. Mūsų pastatytas kryžius Sibiro saulės apšviestas atrodė tikras galiūnas – pilnai atitiko mūsų tautos dvasią.”