Romuva mini 60-metį

Advertisement
parama

Kanados lietuvių skautai paminėjo savo stovyklos Romuva įsteigimo 60-metį ir Lietuvos jūros skautų 100-metį, Ta proga juos iš Lietuvos pasveikino kun.A.Saulaitis, kurio laiškas paskelbtas Romuvos Facebooke. Tai gražus ir prasmingas stovyklos istorijos ir jos reikšmes Kanados lietuvių jaunimo auklėjimui bei lietuviškos tapatybės ugdymui.

Kunigas Saulaitis in marking Romuva’s 60th.

Romuvos stovyklai 60 metų

Romuvos stovyklą mačiau daugiau kartų negu joje stovyklavau. Iš 1977-1997 nuolatinės gyvenvietės Čikagoje jėzuitų reikalais skrisdavau KLM lėktuvu į Amsterdamą, kuris 18:30 val. skriedavo lygiai virš Lapės ežero ir Romuvos. Pirmą kartą dalyvavau 1965 vadovų stovyklos savaitę, tada 1972 II Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso stovykloje, kelis kart Ąžuolo Gintaro vadovų mokyklų savaites, daugiau kartų iki paskutiniojo, kai buvau perkeltas į Lietuvą, išvažiuodamas keleliu pro naujai už vartų pastatytą inukšuką.

Anais laikais dar nebuvo artimesnių kaimynų, tai plačiai naudojomės ne tik pačios stovyklos žeme, bet plotais kitoje ežero įlankos pusėje, taip kad brangi vieta buvo Skautų vyčių kalnelis (kurio pavyzdžiu Brazilijos Lituanikoje 1977 taip pavadinta kalvelė). Virš pievos uolos žaidimams ir sėdėti, kalbėtis (kiek metų sakydavome, pasikalbėti apie Dievą kaip tąsyk ant akmenų), visas krūmynas plačiam gyvūnėlių ekologiškam žaidimui, kurio pamokė sesė Aldona Baltakienė, ir kurio užsiėmimo vardų korteles iki šiandien turiu. Takelis labai tiko susimąstymo valandėlėms, su jūrų skautais valgomų augalų žaliavos pietums, naktiniam žaidimui su prityrusiomis…

Gera vieta buvo pirtis, kurioje neteko pirtis, bet būdavo užsiėmimams reikmenų vieta, pokalbiams, pastogė, rami vieta prie ežero. Buvo miela jūrų skaučių apylinkėje matyti bebrų namus ir kartais gyventojus. Takelio iki ežero šone augo purpurinis kemeras (joe pye weed), į kurio žiedų šakeles naktį įsikibdavo kamanės lietaus metu nesuspėjusios nuskristi namo. Galėdavai palinkėti labanaktis ir švelniai paglostyti.

Kaip kiekvienoje stovykloje, laužavietė svarbi ir pilna atminimų. Romuvoje dalyvių akys ir mintys lengvai kreipiamos į rytus, į Lietuvos pusę, kai troškome jai laisvės, ir dabar, kai mūsų dainos nukeliauja ir iš skautų stovyklų Lietuvoje grįžta. Tai ir pagrindinė sekmadienio Mišių vieta, tų brangių pamaldų, kai visa stovykla dalyvauja ir visi dalijasi Šventa Komunija, liuteronų ir katalikų kapelionų tarnyste prie apverstos kanojos altoriaus. Vienais metais pritaikėme uolą ir riedulius „Šiluvai“, Mišių vietelei, kur akmenis žymėję ženklai apaugo samanomis lyg senovės baltų ženklai.

Kaip ir smėlio salelytėje prie paplūdymio su vilkiukais gulėdami stebėdavome kaip žirgeliai (laumžirgių giminaičiai) iš meldų išsiperi. Ir iš čia laiveliais kelionės po ežerą ir į upelį iki uolėtų krioklių, kur kartais būdavo nakvynei palapinės. Čia pakrantėje vaidinome gyvąją istoriją – Lietuvos krikšto 600 metų 1987, su„“vyskupu“ ir apeigomis. Ką jau kalbėti apie keliones laiveliais valstybiniame Algonquin parke, nakvyne salose netoli briedžių tako ir saugojantis mėškų. Ir tąsyk, kai rugpjūtį šilta ir laukinėmis avietėmis kvepiančiu miško pakraščiu žygiavome palei ežerą dainuodami kuo garsiau, kad tos pačios meškos stovyklautojų neišsigąstų.

Buvo taip įdomu išbandyti keramiką, kai molis stovyklavietės viduryje, griovyje šalia tako, vedančio ežero apkraščiu į pietus, būdavo tinkamas lipdyti molinukus, nereikėdavo molio išplauti, tiesiog iš priešistorinių laikų. Pati pieva su vėliavų aikšte labai tiko iškabinti istorines Lietuvos vėliavas. Tiko ir žaidimams, taip pat garsiame atvėjui, kai 22 vilkiukai sėdėjo ratu, brolio B akordeono padedami dainavo. Padaviau nuo savo piršto baltą drugelį vienam vilkiukui, šis perleido sekančiam, ir visų smailižiais pirštais drugelis dainų lydimas apėjo ratą, pakilo – ir nusileido ant akordeonisto nosies (yra išlikusi nuotrauka). Skautai ir skautės – gamtos draugai ir draugės.

Romuvos dangus – be šviesos taršos. Kaip įdomu ir malonu pievoje gulėti ir žvaigždes skaičiuoti. Kiek kartų pasitaikė staiga suklusti ir susiburti šiaurės pašvaistės stebėti. Net nutylame, nuostabos pagauti, nemažiau, kaip ir teleskopu Andromedą, Haraklio ūką ar dvigubas žvaigzdės įžiūrėdami, planetas atpažindami.

Čia labiau apie vietas, nuotykius, užsiėmimus. Bet didžiausias Romuvos turtas ir reikšmingiausi išgyvenimai yra su žmonėmis, jaunais ir vyresniais, vyrais ir moterimis. Visų mylimas t. Stasys Kulbis SJ atsimenamas dėl savo armonikos, Alouette dainos ir vasarą per stovyklą popiet dvelkiančiu švelniu vėjeliu, t. Kulbio dvasia. Brolis Otto iš indėnų išmoko ir mus mokė ugni kurti ir visaip miške elgtis. Sktn. Č. Senkevičius buvo vienas tų siūlų ar srovių, jungiančių skautus istorijoje išmintimi, sumaniu dosnumu. Su sese Baltakiene tiek programų vedėme, tai buvo praktiška ir apdairi mokykla. Arūno Dailidės rankdarbiai ir stovyklos praktiški sprendimai. Skrinskų, Senkų ir kitų šeimų ištikimi ilgamečiai įnašai, visa litanijos lietuviškai skautiškų asmenų, šeimų.

Prie Romuvos lobių priklauso ne tik vadovai, vadovės, rėmėjai, o visi stovyklautojai, nuolatiniai ir retesni, sugebėdami kurti ir išlaikyti tokią švelnią dvasią, teigiamą nuotaiką, linksmą bendrystę, kruopščią auklybą ir saviugdą. Kaip tinkamai jaunos vadovės globojo mažąsias, vilkiukų vadovai savuosius. – Kiekviena mūsų stovyklavietė, kiekvienas vienetas turi savo skonį, atspalvį, savybes. Kanados Romuva man buvo, yra, jautriausia stovykla.

Taip malonu skaityti ar girdėti, kaip pagrindinis pastatas su valgomuoju ir virtuve taisytas, atnaujintas, kiti reikalai tobulinti, pritaikyti, stovyklos ir iškylos toliau vyksta tą pačia paveldėta ir pasisavinta dvasia, kūrybingai, sumaniai, dosniai.

2022 07 04 Vilniuje, o mintimis prie Lapės ežero – Antanas Saulaitis SJ

Inf. ir ntrs iš Romuvos Facebooko