Prarasti ir atrasti Lietuvai vertingi dokumentai

Lietuvos Archyvų metai pažymėti neeiliniu įvykiu – valstybei grąžinti Lietuvos užsienio politikos vertingi dokumentai: svarbiausios tarpukario Lietuvos tarptautinės sutartys, kurių likimas buvo nežinomas daugiau nei 80 metų.

Liepos 1 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje vykusios iškilmės metu Lietuvos centriniam valstybės archyvui buvo perduoti ilgus dešimtmečius ieškoti, patys svarbiausi tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministerijos archyvo dokumentai, kuriuos nuo 1939 metų pavyko išsaugoti Lietuvos diplomatui, Lietuvos generaliniam konsului Kanadoje Vytautui Jonui Gyliui.

Unikalūs dokumentai buvo rasti Kanadoje ir į Lietuvą atvežti birželio pabaigoje.

„Archyvų išsaugojimo istorija – labai netikėta. Tik dėl sėkmingo atsitiktinumo, palankių Lietuvai aplinkybių ir geranoriškai nusiteikusių žmonių šiandien galime ne tik prisiliesti prie mūsų diplomatijos istorijos, bet ir užtikrinti, kad ji bus tinkamai išsaugota ateities kartoms“, – teigė Lietuvos ambasadorius Kanadoje Darius Skusevičius.

„Tai –  tikra sėkmės istorija ir didžiulė dovana Lietuvos archyvams. Itin simboliška, kad ją gauname šiemet, Lietuvai minint Archyvų metus. Šiuose dokumentuose slypi Lietuvos užsienio politikos priešistorė, tad būtų puiku, kad su ja galėtų susipažinti ir Lietuvos visuomenė“, – kalbėjo Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktorius Dalius Žižys.

Tarp perduodamų dokumentų – Lietuvos tarptautinių sutarčių originalai: Lietuvos-Tarybų Rusijos taikos sutartis, Lietuvos sutartys su Latvija nuo 1922 iki 1925 metų, 1934 metais Ženevoje pasirašyta Lietuvos, Estijos ir Latvijos santarvės ir bendradarbiavimo (Baltijos Antantės) sutartis ir daug kitų. Sutartis liudija originalūs Vokietijos prezidento Paul von Hindenburg, JAV prezidentų Franklin Delan Roosevelt ir Kelvin Coolidge, Čekoslovakijos prezidento Edvard Beneš, popiežiaus Pijaus XI, Latvijos prezidento Alberto Kviesio, Sovietų Rusijos vyriausybės vadovo Vladimiro Uljanovo-Lenino parašai.

Neeilinės Lietuvos valstybės archyvinės medžiagos, kurią nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios saugojo Vytautas Jonas Gylys, privatūs asmenys ir Kanados lietuvių bendruomenė, perdavimu rūpinosi Lietuvvos ambasada Kanadoje.

D.Žižys(k),Lietuvos valst.centrinio archyvo direktorius ir G.Landsbergis, Lietuvos URM ministras, diplomato V.Gylio archyvų perdavimo iškilmėje
Kalba Darius Skusevičius, LR ambasadorius Kanadoje
Bendras parodos vaizdas, apžiūrimi sugrąžinti dokumentai
Sugrąžintieji diplomatiniai dokumentai

 

Dokumentų paieškos ir spėjimai

Šis URM pranešimas ir vykusi archyvinių dokumentų perdavimo iškilmė labai sėkmingai užbaigė savotišką istorinę/diplomatinę detektyvinę istoriją. Apie diplomato V.Gylio saugomų dokumentų kelionę iš Lietuvos į Stokholmą, iš Stokholmo į Torontą ir lig šiol nežinotą jų likimą prieš pora metų pasakojo „Kultūros barų“ žurnale Raimundo Klimavičiaus rašinys „Dingę tarp Stokholmo ir Toronto“. Šį rašinį spausdino ir „Tėviškės žiburių“ laikraštis 2020 nr. 2-3 (galite rasti čia)

VYTAUTAS JONAS GYLYS (1886-1959) – Lietuvos diplomatas, dirbęs Lietuvos atstovu Suomijoje, Karaliaučiuje, Rygoje, Kopenhagoje, Londone, Stokholme, buvęs Klaipėdos krašto gubernatorius (1932-1934 m.). Nuo 1949 iki pat mirties (1959.06.14) – Lietuvos generalinis konsulas Toronte. Diplomatas V.Gylys palaidotas Toronte. Kasmet Vėlinių dieną Kanadoje dirbantys diplomatai, Kanados lietuvių bendruomenės atstovai aplanko Toronte palaidotų diplomatų kapus ir pagerbia jų atminimą. 2014 metais Kanados lietuviams buvo pristatyta diplomato V.Gylio gyvenimui ir darbams skirta paroda. Parodą parengė Lietuvos ambasada Kanadoje(tuometinis ambasadorius dr.Vytautas Žalys), ją parėmė Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir Kanados lietuvių fondas. Atidaryme dalyvavo Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktorius Dalius Žižys, kuris parodos mecenatei Danutei Garbaliauskienei, pažinojusiai Gylių šeimą ir padovanojusiai vertingų istorinių daiktų šiai parodai, įteikė Lietuvos kultūros ministro padėką “Už reikšmingą indėlį į Lietuvos dokumentinio paveldo išsaugojimą”.

Tos parodos eksponatai vėliau buvo perduoti Lietuvos centriniam archyvui ir Lietuvos Nacionaliniam muziejui.

Prie V.Gylio kapo  Toronto kapinėse LR ambasadorius Kanadoje D.Skusevičius ir KLB atstovai
Kanadoje, Otavoje, 2014 m. V.Gyliui skirtos parodos atidaryme i(š k.) D. Žižys, D.Garbaliauskienė ir tuometinis LR ambasadorius Kanadoje dr.V.Žalys | TŽ arch.ntrs.

Lietuvos istorikai  tarptautinių sutarčių, kurios buvo rastos, ieškojo ilgai. Buvo daromi netgi specialūs tyrimai, kokiu keliu dokumentai galėjo išvykti iš Stokholmo, kur jie atsidūrė 1939 m. „Prasidėjus karui, Lietuvos užsienio reikalų ministerija, matyt, bijodama, galvodama, kad ją gali ištikti Lenkijos likimas, nusprendė išsaugoti dalį sutarčių ir pačias svarbiausias išvežti į neutralią Švediją, tikintis, kad Švedijoje pavyks išsaugoti tas sutartis. Trys dėžės buvo, 50 kilogramų“, – pasakojo istorikas ir diplomatas dr.V.Žalys. Bet 1940 m. SSRS užėmė Lietuvos pasiuntinybę Stokholme. Pasak dr.V.Žalio, V.J.Gylys, kuris tuomet buvo Lietuvos pasiuntinys Švedijoje, sugebėjo dar prieš vokiečiams užimant  Stokholmą išsinuomoti slaptą butą ir į tą slaptą butą išvežė visus dokumentus ir baldus.„Kitaip sakant, sovietai užėmė tuščią pasiuntinybės pastatą“, – sakė dr.V.Žalys. 1949 m. V.J.Gylys persikėlė į Torontą. O dokumentai į Kanadą atkeliavo su juo. Dr.V.Žalio teigimu, šie  dokumentai yra „nacionalinė vertybė“. O svarbiausia yra Lietuvos-Sovietų Rusijos sutartis. „Jeigu čia daugiau nieko nebūtų, o būtų tik šitas vienas dokumentas, tai būtų pagrindas Lietuvoje skelbti nedarbo dieną. Nes čia yra bazinis dokumentas, kuriuo Sovietų Rusija amžiams pirmu straipsniu atsisakė bet kokių teisių į Lietuvą. O sutarčių reikia laikytis“, – sakė istorikas ir diplomatas dr.V.Žalys.

Vertingą diplomato archyvą išgelbėjo kaimynas

Plačiau apie dabartines dokumentų radimo aplinkybes savo Facebook’e papasakojo Lietuvos ambasadorius Kanadoje Darius Skusevičius. Pasak jo, <…>1959 m. Lietuvos generaliniam konsului Toronte V.J.Gyliui mirus, dokumentus toliau saugojo jo našlė. Šių metų gegužės mėn. į Kanados lietuvių muziejų-archyvą kreipėsi kanadietis Charles Hopkins. Pasirodo, jis buvo Gylių kaimynas. P. Vandai mirus, namas buvo ruošiamas pardavimui, o visi nereikalingi daiktai, tame tarpe ir „niekam nereikalingi popieriai“ atsidūrė tarp šiukšlių išmetimui. P. Hopkins žinojo šeimos istoriją, tad ankstyvą rytą pamatęs išstatytas dokumentų dėžes, nujausdamas jų svarbą, jas tiesiog sunešė į savo namo rūsį. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, p. Hopkins bandė ieškot lietuvių, kuriuos  šie dokumentai galėtų sudominti, tačiau  nesėkmingai.

Kaip pasakojo pats p. Hopkins, COVID laikotarpiu jie su žmona savaitgaliais lankosi Toronto apylinkėse ir lanko naujas, nematytas vietas. Vienas iš tokių savaitgalių atvedė juos į puikiai išpuoselėtas Šv. Jono kapines Toronte. Išėję iš kapinių, jie pamatė užrašą ant pastato šalia – „Kanados lietuvių muziejus-archyvas“ (KLMA) – paskambino mėgindami sudominti 40 metų saugomu radiniu. Ir sudomino. KLMA direktorė Danguolė Juozapavičiūtė-Breen labai susidomėjo turimais dokumentais ir jau už kelių dienų, gavusi juos, pradėjo sisteminti gautų dokumentų turinį. Dar prieš dokumentus perimant iš p. Hopkins oficialiai, į procesą jau buvo įtraukta ir Lietuvos ambasada Kanadoje. Manau, kad būtent ambasados ir KLMA partnerystė organizuojant įvairius renginius, kartu sukūrė pasitikėjimą, kurio šiame etape labai reikėjo. Taigi Danguolė {Juozapavičiūtį Breen} ir Joana Kuras bendravo ir tvarkė dokumentų perdavimą į muziejų, tuo tarpu aš derinau visas perdavimo detales su Užsienio reikalų ministerijos vadovybe.”<…>

Kodėl taip ilgai ir kruopščiai ieškoti svarbūs dolumentai nebuvo rasti? Ch. Hopkins, kalbėdamas su Lietuvos Baltijos žinių agentūros žurnalistais, tvirtino, kad jis keletą kartų buvo suradęs lietuvių bendruomenės žmones ir  jiems pranešė turintis Lietuvos archyvinius dokumentus. Vienas  iš lietuvių netgi atėjo ir apžiūrėjo, bet neparodė jokio susidomejimo archyvu. Kaip minėjo ambsadorius D.Skusevičius, tik atsitiktinumo dėka Ch. Hopkins atrado lietuvių muziejų-archyvą Anapilio sodyboje ir iš karto suprato, kad tai saugi vieta lagamine rūsyje laikytiems istoriniams dokumentams. Būtent šiame muziejuje-archyve oficialiai ir buvo užregistruotas archyvo perėmimas, tada jie iškeliavo į Lietuvą. Taip po ilgų slapstymo ir buvimo nežinioje dešimtmečių Lietuvai labai svarbūs dokumentai atidūrė saugioje vietoje – Lietuvos valstybiniame centriniame archive.

Lietuvos centriniame valstybės archyve jau yra saugomas Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje fondas: diplomatų Lozoraičių archyvas, pasiuntinybėje dirbusių diplomatų tėvo ir sūnaus Jurgių Baltrušaičių, Antano Liutkaus veiklos dokumentai. 2019 metais perduotas Vasario 16-osios akto signataro, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministro ir diplomato Petro Klimo (1891-1969) ir jo šeimos dokumentų ir nuotraukų archyvas.

Pastaraisiais metais, tarpininkaujant Užsienio reikalų ministerijai, iš užsienio į Lietuvą buvo parvežta didžioji dalis tarpukario ir egzilinės Lietuvos diplomatinės tarybos archyvinio palikimo – Lietuvos diplomatinių ir konsulinių įstaigų Londone, Vašingtone, Niujorke, San Paule, Toronte, Čikagoje, Ciuriche, taip pat – Lietuvos diplomatijos vado Stasio Lozoraičio veiklos dokumentai.

Parengta pagal URM inf. ir Lietuvos spaudą Ž.Gedvilo ntrs.