2021-ieji Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu paskelbti M. Gimbutienės metais. Ši sukaktis minima ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje – 2021-uosius šios iškilios archeologės metais taip pat paskelbė ir UNESCO.
Vilniaus gimtadienio išvakarėse, sausio 23 d., sukako ir 100 metų, kai čia gimė pasaulinio garso archeologė, Senosios Europos – baltų ir indoeuropiečių neolito ir bronzos amžiaus kultūrų – tyrinėtoja prof. Marija Birutė Alseikaitė-Gimbutienė (1921–1994).
Ypatingas žmogus gimsta tik ypatingoje šeimoje – taip būtų galima apibūdinti patriotišką ir labai šviesią Alseikų šeimą: profesorės mama, gydytoja Veronika Alseikienė (1883–1971) buvo žinoma kaip aktyvi visuomenės veikėja, laikoma pirmąja Lietuvos fizike, o tėvas, gydytojas Danielius Alseika (1881–1936), be visų savo pareigų, buvo dar ir žinomas žurnalistas, rašęs į žurnalus „Varpas“ ir „Ūkininkas“, vėliau įsteigęs ir leidęs ne vieną leidinį, dalyvavęs politinėje veikloje. Per savo gyvenimą Alseikų šeima keitė gyvenamąsias vietas, tačiau nekeitė savo veiklos: šelpė nukentėjusiuosius nuo karo, įkūrė Lietuvos sanitarinės pagalbos draugiją. Tuo metu Lenkijos valdomame Vilniuje Marijos tėvų namai buvo tapę vienu iš lietuviškos kultūros centrų. Gimbutų bičiuliai buvo filosofas Vydūnas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Basanavičius. Beje, Lietuvos patriarchas ir mirė ant Marijos motinos rankų. Pasak M. Gimbutienės, meilę praeičiai ir Lietuvai jai įkvėpė tėvai, artimieji bei jų draugai.
Marija-Birutė-Alseikaitė-Gimbutienė mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje (pirmoji lietuvių gimnazija, kurią 1915 m. įkūrė Mykolas Biržiška, J.Basanavičius ir Povilas Gaidelionis), vėliau – Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, o nuo 1938 m. – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, kur studijavo lituanistiką, tautotyrą ir etnologiją. 1940 m. šis fakultetas buvo perkeltas į Vilnių ir čia įsteigta Archeologijos katedra, vadovaujama dr. Jono Puzino. Grįžusi į sostinę, prof. M.B.Alseikaitė-Gimbutienė pasirinko Lietuvos priešistorės studijas ir 1942 m. parašė diplominį darbą „Laidosena Lietuvoje geležies amžiuje“, o vėliau, 1946 m., ir daktaro disertaciją „Laidosena Lietuvoje priešistoriniais laikais“, kurią apgynė Tiubingene (Vokietija).
Vykstant Antrajam pasauliniam karui, 1944 m. prof. M.B.Alseikaitė-Gimbutienė su vyru Jurgiu ir dukrele Danute persikėlė į Austriją, o 1945 m. – į Vokietiją, kur dėstė Heidelbergo ir Miuncheno universitetuose. 1949 m. Gimbutų šeima išvyko į JAV, kur mokslininkė užsiėmė aktyvia akademine veikla: dėstė Harvardo, vėliau – Los Angeles Kalifornijos universitetuose. 1964 m. prof. M.B.Alseikaitei-Gimbutienei suteiktas profesorės vardas. 1956 m. pasirodė jos knyga „Rytų Europos proistorė“, 1958 m. – studija „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“, 1963 m. knyga „Baltai“ ir kt. Nuo 1964 m. M.B.Alseikaitė-Gimbutienė – Kalifornijos Los Angeles universiteto (UCLA) Europos archeologijos ir indoeuropietiškųjų studijų profesorė, nuo 1965 m. – Senojo Pasaulio archeologijos skyriaus kuratorė. Jos namai Topangoje tapo „Santaros–Šviesos“ federacijos užuovėja, kuriuose svečiavosi lietuviai išeiviai, iš Lietuvos atvykę giminės, bičiuliai, kolegos mokslininkai, menininkai ir kt.
Su mama M. Alseikaitė-Gimbutienė pasimatė 1960 m. Maskvoje. 1968 m. lankėsi Lietuvoje – skaitė paskaitą Dailininkų sąjungoje. 1981 m. bei 1988 m. paskaitose dalijosi įžvalgomis apie paleolito ir neolito kultūrų Deivę.
1967–1980 m. prof. M. Alseikaitė-Gimbutienė dalyvavo daugelyje archeologinių kasinėjimų neolito gyvenvietėse Pietų Europoje (Jugoslavijoje, Graikijoje, Italijoje) ir skelbė tyrinėjimų medžiagą, kuri vėliau padiktavo naują kryptį pasaulio archeologijoje: Marija Gimbutienė atvėrė kelius archeo-mitologijai – naujai mokslo šakai, sujungusiai archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą.
Per gyvenimą išleistos 23 profesorės monografijos, šimtai straipsnių, kuriuose aptinkama ir taiklių įžvalgų apie Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos radinius. Kaip taikliai pastebėjo Ingė Lukšaitė, per visą gyvenimą Marija Gimbutienė „visa intelekto jėga ieškojo savosios Tėvynės – Lietuvos kilmės ir jos vietos pasaulyje“. Pažinimo aistros vedama, pasitelkusi neeilinius gebėjimus aprėpti archeologijos, antropologijos, sociolingvistinius, kalbos istorijos, meno raidos duomenis, ji skvarbiu mokslininkės žvilgsniu ir toliau gilinosi į senąją lietuvių kultūrą, mitologiją, tautosaką, parašė knygą anglų kalba apie senovinę simboliką lietuvių liaudies mene („Ancient symbolism in Lithuanian folk art“, 1958).
Marija Gimbutienė pirmoji akademiniame pasaulyje iškėlė hipotezę 7000–3500 m. prieš Kristų, iki indoeuropiečių atėjimo, Europoje egzistavus dar vieną – Senosios Europos civilizaciją, kurios visuomeninę sanklodą sudarė matriarchatas, o civilizacines vertybes lėmė taikiu bendrabūviu ir lygiomis teisėmis grįsta žmonių egzistencija. Šios taikiõs civilizacijos žmonės vertėsi žemdirbyste, garbino Didžiąją Deivę Motiną, kūrė nuostabius meno kūrinius. Analizuodama Senosios Europos fenomeną, mokslininkė siekė įrodyti, kad civilizacijos pamatas yra dvasinės vertybės ir meninė kūryba. Marijos Gimbutienės teigimu, „Senosios Europos bruožai – kūrybiškumas, taikingumas, darnus ryšys su gamta, jos šventumo pajauta – tampa labai svarbūs šių dienų visuomenei“.
Gausiais daugiakalbiais moksliniais darbais (jie išversti į vokiečių, italų, japonų, portugalų, rumunų, vengrų ir kitas kalbas) tarsi kokiu tiltu iškilioji lietuvė ne tik į tarptautinį akademinį gyvenimą, bet ir į platųjį pasaulį nešė žinias apie Senąją Europą, indoeuropiečius, baltus ir apie Lietuvą, kurią ir būdama toli nuo Tėvynės (o gal kaip tik dar ir dėl to) taip karštai, be išlygų mylėjo.
Neblėstanti meilė ir pareiga Lietuvai, nuolat pabrėžiamas lietuviškumas, leidžia suprasti, kodėl Marija Gimbutienė taip plačiai buvo įsitraukusi ir į lituanistinę veiklą. Derindama aktyviõs mokslininkės veiklą ir motinos pareigas (išaugino tris dukras), ji rasdavo laiko, jėgų, entuziazmo puoselėti lietuvišką tapatybę. M. Gimbutienė skatino lietuviškas mokyklas, jos rūpesčiu Kalifornijos universitete, Los Angeles, buvo rengiami lietuvių kalbos, baltų kalbų ir kultūrų, baltų ir slavų mitologijos kursai, universiteto muziejuje įsteigtas lietuvių liaudies meno skyrius. Tomas Venclova yra net vaizdžiai pastebėjęs, esą profesorė Marija buvo šį universitetą šiek tiek „sulietuvinusi“. Ji rengdavo lietuvių liaudies meno parodas, skaitydavo paskaitas lietuvių mokslo renginiuose, buvo Baltų studijų puoselėjimo asociacijos narė, kurį laiką ir jo prezidentė.
Marija Gimbutienė pralaužė ledus ir mokslininkų iš anuomet dar sovietinės Lietuvos kelyje į tarptautinį pripažinimą. Jos rūpesčiu antropologas Gintautas Čėsnys, archeologai Rimutė Rimantienė ir Adomas Butrimas buvo pakviesti į II indoeuropeistikos konferenciją, kuri 1988 m. vyko Dubline. Žymioji lietuvė globojo kraštiečius, pristatinėjo draugams ir renginio dalyviams, pati keletą kartų lankėsi Lietuvoje, domėjosi archeologų darbais.
Marija Gimbutienė, palaužta onkologinės ligos, 1994 m. mirė Los Angeles, eidama 73-iuosius metus, vėliau buvo perlaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse. Prisimindami Marijos Gimbutienės mokslinę veiklą, turime prisiminti ir jos nuolatinį rūpestį Lietuvos kultūra ir jos ateitimi:
<…>Lietuvai reikalingas aliarminis kultūrėjimo tempas. Šiandien aš pasiryžau iki kraštutinių priemonių kovot dėl kultūros, atsparumo, kultūrinio lietuvio tipo. Tik tai pastoviausia ir tik šitaip išsaugosim nepriklausomybę. Tik vidinė kultūra, tik vidinis lietuviškumas išliks amžiams. Statėm rūmus, pirkom, aukavom ginklus – viskas tam, kad kitam atiduot. Mano šūkis – ugdyti tai, ko nė joks barbariškiausias priešas negalėtų išplėšt! Reikia ryškint lietuvišką kultūrą, ugdyti kultūrinį elitą. <…> Marija Gimbutienė
Nuotraukos iš Marijai Gimbutienei skirtos parodos:
