Kanados lietuvių muziejuje-archyve baigiamas didelis ir svarbus darbas, rengiamasi lankytojus pakviesti į naują parodą. Apie nelengvas 200 metų senumo istorijos pėdsakų paieškas, rengiant šią parodą, TŽ sutiko papasakoti muziejaus-archyvo vedėja DANGUOLĖ JUOZAPAVIČIŪTĖ – BREEN bei padėjėja muziejaus savanorė PEG PERRY.
TŽ.: – Lig šiol visos muziejaus parodos buvo skirtos šiuolaikinei Kanados lietuvių bendruomenės istorijai ir veiklai. Kas paskatino jus nusikelti į tolimus, daugiau kaip 200 metų senumo praeities įvykius, ieškant lietuvių pėdsakų Kanadoje?
D.Juozapavičiūtė-Breen: – Kai prieš septynerius metus pradėjau vadovauti Kanados lietuvių muziejui-archyvui, išsikėliau savo veiklos tikslą – sukurti pilną Kanados lietuvių bendruomenės gyvenimo istoriją nuo pirmųjų mūsų tautiečių pėdsakų šiame krašte iki dabartinių laikų. Bet dirbant teko atsižvelgti į dabartinį bendruomenės gyvenimą, jai labai svarbias datas ir įvykius Lietuvoje ir pirmiausia rengti parodas šiomis temomis. Bet prieš pora metų jau pradėjau galvoti apie vieną istorinį faktą, paminėtą mums visiems labai gerai žinomoje knygoje „Lithuanians in Canada“. Čia viename skyriuje trumpai aprašytas pačių pirmųjų lietuvių atsiradimas Kanadoje, jų dalyvavimas istoriniame – 1812-1815 metų JAV ir Kanados, tuometinės Britų imperijos kolonijos, kare. Daugelis buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės(toliau tekste LDK) karių turėjo vilčių, kad Napoleonas, kariaudamas su Rusija, išvaduos Lietuvą iš carinės imperijos priespaudos. Jie, prisijungę prie Napoleono kariuomenės, dalyvavo mūšiuose, vėliau pakliuvo į britų nelaisvę. Čia daugelį svetimšalių, jų tarpe ir lietuvių kilmės karius, verbavo Britų imperijos kariškiai. Didėjant Kanados ir JAV tarpusavio kariniam susipriešinimui, šie kariai iš Europos buvo atplukdyti į Kanadą ir dalyvavo istoriniame 1812-1815 metų kare. Tačiau knygoje aprašymas labai kuklus, nes, matyt, XX šimtmečio 5-6 dešimtmetyje, kai buvo leista ši knyga, istorinių tyrimų galimybės buvo labai ribotos. Juk apie internetą, Facebook, tinklalapius dar nežinota. Bet vis tiek mums dr.K. Jurgėlos tekstas šioje knygoje buvo labai svarbi nuoroda būsimai parodai. Šiuo sumanymu pasidalinau su Peg Perry, mūsų muziejaus-archyvo savanore talkininke. Ir kartais gyvenimas nustebina reikšmingais sutapimais. Paaiškėjo, kad Peg, šalia daugelio kitų užsiėmimų, domisi geneologija ir kaip tik tyrinėja savo 5-ojo-prosenelio gyvenimą, kuris taip pat dalyvavo kare su Napoleonu, o vėliau atsidūrė Kanadoje ir kovėsi Britų ir JAV 1812 metų kare.
Peg Perry: – Taip, tikrai tai buvo neįtikėtinas sutapimas. Kai Danguolė paklausė, ar galėčiau prisidėti prie šio tyrimo, sutikau, nes mano asmeninės paieškos vedė tais pačiais takais. Pagal profesiją aš esu matematikė ir informacinių technologijų specialistė, bet pirmoji meilė visada buvo istorija, ją ir studijavau lygiagrečiai su kitais savo mokslais. Dar vaikystėje su tėvu lankiau visas istorines 1812 metų karo vietas, domėjausi tų praeities įvykių istorija. Tad tyrinėdama savo prosenelio gyvenimą, kartu rinkau žinias ir apie lietuvių karių grupės istoriją, beveik du metus žvalgiausi po visus įmanomus šaltinius. Po ilgų paieškų pamažu pradėjo ryškėti LDK kilmės kareivių keliai į Kanadą. Daugelis šių karių kovėsi Napoleono armijoje šveicarų kariškių samdytuose pulkuose. Po Napoleono pralaimėjimo Europoje šveicaro De Watteville karius pasamdė Britų armija, turėjusi svetimšalių dalinius. De Watteville pulką sudarė buvę Vistulos legiono kariai, kilę daugiausia iš LDK. Juos samdė 7 metams, mokėjo atlyginimą ir netgi apmokė karinės gynybos. Atplukdyti į Kanadą, šie kariai ir buvo vadinami wattevills. Visa tyrinėjama istorija mane palietė ir asmeniškai. Kiek vėliau paaiškėjo, kad mano 5-osios eilės prosenelis tarnavo ne tik toje pačioje Britų armijos dalyje, bet ir tą pačią dieną buvo toje pačioje vietoje su lietuvių kariais. O mes dabar, po 210 metų, bandome atrasti tų konkrečių žmonių pavardes, jų tolimesnį likimą Kanadoje. Argi tai ne stebėtina?
TŽ: Kokie svarbiausi jūsų tyrimų ir paieškų šaltiniai?
Peg Perry: – Labai įvairūs. Tai visų pirma, internetas, čia prieinamų ne tik Kanados, bet ir D.Britanijos archyvų, geneologinių paieškų ancestry.ca ir kiti tinklalapiai, išleistos apie tuos įvykius knygos. Deja, paieškas stabdė ribojimai dėl pandemijos: Toronto Reference ir kitos bibliotekos nepriima skaitytojų, informacijos teko ieškoti kitur. Daugiausia konkrečios medžiagos suradome D. Britanijos kariniuose archyvuose. Juose išsaugoti tikslūs to karo dalyvių sąrašai, pažymėti gimimo metai ir gimimo vieta, atlyginimų sąrašai. Pagal pavardę buvo nelengva išsiaiškinti, nes jos, ne visai tiksliai užrašytos įvairiomis – anglų, prancūzų, vokiečių – kalbomis, gali būti netgi ne tikrosios. Bet gimimo vieta – minimi lietuviški vietovardžiai, aiškus ženklas, kad šie atvykėliai – LDK kilmės kariūnai. Vadovaujami de Wateville ir de Meuron, jie čia atvyko iš pradžių laivu iki Halifax, paskui iki Montrealio, pasiekė Kingston, kur įsijungė į mūšius su JAV įsiveržėliais. Pagal sąrašus atvyko 99 su LDK sietini kariai; po ilgų paieškų pavyko sužinoti pirmojo žuvusio lietuvių kilmės kario vardą. Įdomu ir tai, kad iš šių sąrašų galėjome susidaryti ir fizinį kario paveikslą: jie buvo stiprūs, jauni vyrai. Sąrašuose nurodyta akių, plaukų spalva, fizinis sudėjimas. Visa tai buvo reikalinga, užsakant kariams aprangą, kuri buvo siuvama D. Britanijoje. O po daugelio metų šie aprašymai mums leido įsivaizduoti konkrečius žmones, kurie atvyko kariauti Kanados pusėje.
Esu labai dėkinga Alistair Nichols, rašytojui, karo istorikui mėgėjui, knygų autoriui, kuris domisi šia tema ir yra sukaupęs daug žinių apie to meto įvykius ir žmones. Jis negailėjo laiko, atsakinėjant į mano klausimus, aiškinant sąsajas tarp faktų, įvykių, atsiuntė netgi nuotraukų. Ir taip pamažu dėliojome šių atvykėlių karių gyvenimo paveikslą ir pačią parodą.
TŽ: Karas nebuvo lengvas: britų kariai Fort Erie, Niagaros apylinkėse, Yorke patyrė skaudžius pralaimėjimus, mūšiuose tikriausiai žuvo ir daug mūsų tautiečių. Ką sako jūsų tyrimai apie Kanadoje kovojusių svetimšalių karių tolimesnį likimą?
Peg Perry: – De Watteville ir De Meuron pulkų kariams, kaip ir britų kariams , buvo duodami 100 akrų žemės sklypai apsigyventi Perth (netoli Kingston) kariškių gyvenvietėje ir Kvebeke, St.Francis kolonijoje. Tačiau jiems skirti sklypai buvo blogose žemėse, prieš gaunant savininko liudijimą (Owners title) reikėjo jau įdirbti žeme, pasistatyti bent mažą namelį, tad daugelis ta teise nepasinaudojo. Deja, žemės savininkų sąrašuose radome gal tik 20 – 30 pripažintų savininkų, daugiausiai lenkų kilmės, lietuvių kilmės jų tarpe nebuvo, nors labai tikėjomės surasti bent tolimų palikuonių.
Atidžiai ieškojome buvusių karių pėdsakų visuose įmanomuose sąrašuose, ypač algų mokėjimo lapuose, jie buvo rašomi labai tvarkingai. Daugiau paaiškėjo skaitant kitus sąrašus – „petitions for trip“. Norintiems išvykti buvo skiriami pinigai. Kaip minėjau, nemaža dalis, kuriuos amerikiečiai buvo paėmę į nelaisvę, jie ir pasiliko ten, gyveno Pittsfield, MA, apylinkėse. Kita dalis po taikos sutarties ruošėsi išvykti atgal į Europą, bet kai kurie buvo prikalbinti keliauti į Manitobos provinciją, Red River apylinkes, kur HBC verslovė turėjo koloniją. Ją reikėjo saugoti nuo aršių ir grėsmingų verslo konkurentų. Tikėjomės rasti mūsų ieškomų karių gyvenimo pėdsakų ten. Teko skaityti be galo daug sąrašų, tikrinant gal 10,000 vardų. Ir tik pačioje sąrašo pabaigoje, kur pažymėtos išnašos( footnote), vienoje eilutėje atradau tai, ko taip ilgai ieškojau: iš 99 pavardžių pavyko surasti bent vieną, kuri patvirtino mūsų spėjimus: Andreas Keogta 1818 metais tikrai dar gyveno Manitoboje, Red River pakrantėje. Kiti išsiskirstė kas kur… Visi šie britų pasamdyti iš LDK kilę kariai atvyko čia, dalyvavo kare, padarė savo darbą ir iškeliavo. Archyvuose yra užrašyti prisiminimai apie lietuvių kilmės karius. Jie buvo drąsūs ir pasiaukojantys kariai mūšio lauke, nebijojo sunkumų ir mokėjo išgyventi pačiose nedėkingiausiose sąlygose. Ir šiandien savo parodoje mes primename, kad šie atvykę lietuvių kariai paliko labai konkretų pėdsaką Kanados istorijoje: jie padėjo apginti Kanados nepriklausomybę, po karo apgyvendinti Rideau slėnyje prisidėjo prie istorinio Rideau kanalo statybos, atliko savo misiją Manitoboje, Red River pakrantėse, apsaugant pirmuosius verslininkus ir žemdirbius.
Danguolė Juozapavičiūtė-Breen: – Šiai parodai atlikti tyrimai padėjo papildyti mano minėtoje knygoje paskelbtą pirmųjų lietuvių misiją Kanadoje. Visą šią istoriją papasakosime keliais būdais: jau baigiame sudėlioti kilnojamosios parodos plakatus, su kuriais supažindinsime gegužės pabaigoje, tikriausiai, kapų lankymo dieną, drive through parodoje. Plakatuose esantis spec. skaitmeninis kodas telefonu parodos lankytojus nuves į tinklalapyje www.lithuanianheritage.ca paskelbtą išsamesnę virtualią parodą. Ne viską galima sudėti į vaizdinę parodą, liko nemažai įdomių faktų apie tuos istorinius įvykius ir žmones. Apie tai Peg sukūrė e-book, kuri bus visiems prieinama mūsų muziejaus tinklalapyje.
Mes tikimės, kad parodos sudomins ne tik mūsų bendruomenę ar Lietuvos išeivijos istorija besidominčius tyrėjus. Ši istorija apie mūsų tautiečius – tai bendros Kanados ir netgi JAV istorijos svarbi dalis, todėl tikimės su ja supažindinti ir kanadiečius ir, galbūt, amerikiečius. Kanadoje – Fort Erie, Fort George ir kitur veikia muziejai, kuriuose pasakojama apie 1812-1815 metų karo įvykius, taip pat nemažai vietų, susijusių su šiuo karu, yra kaimyninėje JAV. Mūsų paroda, tikimės, galės papildyti jų pasakojamas istorijas naujais faktais.
Besidomintiems paroda kviesime į webinarus – nuotolinius pokalbius apie šią svarbią istoriją. Mūsų lietuviškoms mokykloms bei Aukštesniesiems lituanistiniams kursams galėsime pasiūlyti pažintines nuotolines pamokas apie šią Kanados istorijos atkarpą, kurioje pėdsaką paliko ir mūsų tautiečiai.
TŽ: Dėkojame pašnekovėms už pasidalijimą paieškų ir atradimų istorija
