Lietuvos nepriklausomybės 105ųjų metinių išvakarėse, vasario 16-osios naktį mirė atkaklus ir principingas kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę, disidentas Antanas Terleckas.
Dar visai neseniai – vasario 9 d. – Vilniuje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai kartu su šeimos nariais, artimaisiais ir visuomenininkais devyniasdešimt penktojo gimtadienio proga pasveikino politinį kalinį, Lietuvos laisvės lygos įkūrėją, Laisvės premijos lauretą, Vyčio kryžiaus ordino kavalierių Antaną Terlecką.
Terleckas gimė 1928 m. vasario 9 d. Krivasalio kaime, Švenčionių apskrityje. Antanas buvo vyriausias vaikas šeimoje, 1940 m. baigė pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Švenčionėlių ir Linkmenų progimnazijose. 1945 m. vasarą jis buvo suimtas, apkaltintas priklausąs antisovietinei organizacijai, tačiau neradus jokių įrodymų, buvo paleistas.
1946 m., baigęs Linkmenų progimnaziją, Antanas persikėlė į Vilnių ir įstojo į Vilniaus prekybos technikumą. Baigęs jį, 1949 m. įstojo į VU Ekonomikos mokslų fakultetą, finansų specialybę. Studijos sekėsi gerai. 1954 m. A. Terleckas parašė ir apsigynė diplominį darbą apie Dvarčionių plytinę ir jos darbo rezultatus. Studijų metais A. Terleckas rado ir šeimyninę laimę – vedė Eleną Keraitytę, buvusią partizanų rėmėją.
Baigęs mokslus, A. Terleckas gavo paskyrimą į SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinį filialą dirbti kredito inspektoriumi. 1957 m. įstojo į Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto aspirantūrą (dabar doktorantūra). Jaunąjį mokslininką domino ekonomikos raida, darbą jis norėjo rašyti apie Lietuvos ekonominės minties istoriją. Tačiau norams pildytis nebuvo lemta. A.Terleckas tapo persekiojamu politiniu kaliniu.
Su kalbininkais ir studentais lituanistais Antanas važinėjo po Pietryčių Lietuvą, lietuvių gyventas Baltarusijos dalis, vežė ten lietuviškus leidinius ir vadovėlius. Tokia A.Terlecko veikla: patriotizmas, nesitaikymas su sovietine okupacija ir ryžtingas būdas atkreipė į jį KGB dėmesį. 1957 m. pabaigoje, prieš pat Kūčias, jo bute buvo padaryta krata, o jis pats suimtas.
Terlecko byla buvo susieta su kelių kitų žmonių bylomis, jie buvo kaltinami pogrindinės organizacijos sukūrimu. Byla buvo sukurpta, o LSSR aukščiausiasis teismas A. Terlecką nuteisė 4 metams lagerio. Teko kalėti Taišetlage, Irkutsko srityje.
Domėjimasis istorija, noras plėsti savo žinias patraukė vėl studijuoti. Būdamas 36 metų amžiaus, 1964 m. A.Terleckas įstojo į VU Istorijos-filologijos fakulteto neakivaizdinį skyrių. Baigdamas studijas, buvo išlaikęs 31 egzaminą ir programą įvykdė. Bet baigti mokslo neleista – parašytas diplominis darbas neįtiko politiškai.
Bene svarbiausias A.Terlecko kūrinys buvo Lietuvos laisvės lyga, kuri buvo įsteigta 1978 m., minint 38-ąsias okupacijos metines. Lygos tikslas buvo ugdyti politinę ir tautinę sąmonę, kelti laisvės klausimą tarptautiniuose forumuose.
1978 m. birželio 15 d. A.Terleckas su bendraminčiais, dalyvavusiais leidžiant leidinį „Laisvės šauklys“, įkūrė pogrindinę organizaciją Lietuvos laisvės lyga, kurios tikslas ir uždaviniai – Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas, religinės, tautinės ir politinės tautos sąmonės ugdymas, Lietuvos laisvės klausimo kėlimas tarptautiniuose forumuose. 1979 m. LLL inicijavo kreipimosi į Sovietų Sąjungos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Vokietijos Demokratinės Respublikos Vyriausybes, Suvienytų nacijų organizacijos (dabar vadinama Jungtinių tautų organizacija) Generalinį sekretorių Kurtą Valdheimą, šalių, pasirašiusių Atlantos chartiją, vyriausybes, parengimą ir pasirašymą. Kreipimasis gavo „Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumo“ pavadinimą. Memorandumą pasirašė 35 lietuviai, 6 latviai, 4 estai, jį parašais parėmė Rusijos disidentai Jelena Boner, Andrejus Sacharovas, Tatjana Velikanova ir kt. Tai buvo reikšmingiausias neginkluoto pasipriešinimo laikotarpio dokumentas. Memorandume buvo reikalaujama paskelbti negaliojančiais Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus nuo jų pasirašymo momento, iš Baltijos šalių išvesti okupacinę kariuomenę, taip likviduojant abiejų diktatoriškų režimų suokalbio padarinius šiame regione. Memorandumo tekstas buvo paskelbtas per užsienio radijo stotis, publikuojamas pogrindžio leidiniuose.
45 pabaltijiečių memorandumas – 1979 m. rugpjūčio 23 d. lietuvių, latvių ir estų patriotų bei antisovietinių veikėjų pasirašytas protesto pareiškimas prieš Ribentropo-Molotovo paktą.
Memorandumas adresuotas Jungtinių Tautų Organizacijos Generaliniam Sekretoriui Kurtui Valdhaimui ir Helsinkio susitarimų baigiamąjį aktą pasirašiusių šalių vyriausybėms. Taip paskelbiama tiesa apie tautų agresiją ir Antrojo pasaulinio karo kaltininkus. Pasirašiusieji prašė likviduoti karo ir okupacijos padarinius, išvesti svetimą kariuomenę iš Pabaltijo respublikų.
Pabaltijiečių memorandumas susilaukė plataus atgarsio visame pasaulyje. 1983 m. sausio 13 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl padėties Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – pirmą kartą per visą okupacijos laikotarpį šis klausimas svarstytas autoritetingame tarptautiniame forume.
1979 m. spalio mėn. A.Terleckas vėl buvo suimtas, nuteistas ir aštuonerius metus kalėjo ir gyveno tremtinio gyvenimą toli nuo gimtosios žemės.
1987 m. pradžioje A.Terleckas grįžo į Lietuvą ir greitai vėl įsitraukė į visuomeninę – politinę veiklą. Lyga, vadovaujama A.Terlecko, rengė protestus ir mitingus, iš kurių garsiausias – 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje.
Prasidėjus Lietuvos atgimimui, A.Terleckas ir jo vadovaujama lyga oponavo LKP, o neretai ir Sąjūdžio politikai.
Bet, siekdami tų pačių tikslų, rasdavo būdų veikti kartu: 1989 m. lyga inicijavo parašų rinkimą dėl SSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos teritorijos. Su Sąjūdžio pagalba buvo surinkta daugiau kaip milijonas parašų.
Atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę A.Terleckas dalyvavo politiniame gyvenime, komentavo politiką, rašė knygas, dalyvavo Seimo rinkimuose, o 2000 m. buvo išrinktas į Panevėžio miesto tarybą.
Už savo veiklą ne kartą buvo apdovanotas: 1998 m. – 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, 2000 m. liepos 1 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2004 m. vasario 6 d. – Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi, 2009 m. – ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Karininko kryžiumi, 2013 m. – Laisvės premija, 2013 m. – Estijos Marijos žemės kryžiaus 3 klasės ordinu.
