Su pagarba ir dėkingumu Lietuvos žmones atsisveikino su Alma Adamkiene, Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus (1998-2003, 2004-2009) žmona, kuri mirė gegužės 21, sekmadienį, eidama 97-uosius metus.
Alma Nutautaitė-Adamkienė gimė 1927 m. vasario 10 d. Šiauliuose, Lietuvos kariuomenės kūrėjo-savanorio Stasio Nutauto ir Onos Soblytės-Nutautienės šeimoje. Almos Adamkienės tėvas Stasys Nutautas, savanoriu įstojęs į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, dalyvavęs kovose su bolševikais, buvęs sužeistas, už parodytą narsą gavęs viršilos laipsnį, vėliau vadovavo Vakarų Lietuvoje veikusiems prekybos namams. 1944 m. artinantis antrajai sovietų okupacijai, Alma su tėvais ir seserimi Danute traukėsi į Švediją, tačiau nacių okupantų visa šeima buvo sulaikyta. Motina su dukterimis pateko į Rygos kalėjimą, vėliau – į darbo stovyklą Vokietijoje. Pasibaigus karui, Alma Nutautaitė įstojo į Vokietijoje, Eichštete, įsteigtą lietuvišką gimnaziją, kur susipažino su savo būsimu vyru Valdu Adamkumi. Alma ir Valdas Adamkai susituokė 1951 m. JAV, Čikagoje. Nuo 1962 m. Alma Adamkienė net dvidešimt penkerius metus vadovavo Tabor Farmos vasarvietei, kuri tapo svarbiu lietuvybės centru JAV. Čia daug metų vyko lietuvių išeivių organizacijos „Santara-Šviesa“ suvažiavimai.
Ir 1997 m., ir 2004 m. vyrui apsisprendus kandidatuoti Lietuvos prezidento rinkimuose, Alma Adamkienė aktyviai jungėsi į V. Adamkaus komandą, o po pergalės rinkimuose ištikimai padėjo jam eiti valstybės vadovo pareigas. Savo žmogiškumu ir nuoširdumu Alma Adamkienė pelnė visos tautos simpatiją ir meilę. Penkiolika metų Alma Adamkienė vadovavo jos vardu vadinamam labdaros ir paramos fondui, suteikusiam milijoninės vertės paramos daugybei Lietuvos kaimo mokyklų, vaikų ligoninėms ir vaikų globos namams. Vėliau labdaros ir paramos fondas pavadintas „Auginkime ateitį“, jo archyvinė medžiaga perkelta į A.Adamkaus vardo biblioteką ir Butrimonių gimnazijoje Alytaus rajone įsteigtą A.Adamkienės fondo muziejų. Ji taip pat daugelį metų buvo kalėdinės labdaros mugės globėja.
A.a. Alma Adamkienė buvo pašarvota Prezidento rūmų Kolonų salėje; Daukanto aikštėje rikiavosi šimtai lankytojų – Lietuvos vadovai, politikai, eiliniai vilniečiai atėjo pagerbti šios neeilinės moters atminimą. Gegužės 23 d. po Mišių Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje buvo palydėta į amžinojo poilsio vietą Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Lietuvos žmonių vardu užuojautą prezidentui Valdui Adamkui išsakė laidotuvėse dalyvavęs Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, dar kartą prisiminęs taurią ir neeilinę Almos Adamkienės asmenybę ir jos paliktą pavyzdį:
“Gerbiamas Prezidente Valdai Adamkau, Ponios Almos artimieji ir draugai, Brangūs Lietuvos žmonės, šiandien mes atsisveikiname su nepaprasto ryškumo asmenybe, kokios ilgą laiką Lietuvoje nebuvo – ir dar turbūt ilgai nebus.
Apdovanota ilgu, gražiu ir turiningu gyvenimu, ponia Alma Adamkienė jį visą sėmė, kad galėtų dosniai aukoti kitiems.
Pirmiausia – savo sutuoktiniui, kurį su begaline meile ir ištikimybe palaikė ir rėmė ilgus viešosios veiklos metus, su kuriuo dalinosi visais rūpesčiais ir vargais. Daugeliui mūsų sunku būtų net įsivaizduoti gražesnį santuokinės dermės pavyzdį nei tas, kurį savo šeimoje įkūnijo Alma ir Valdas Adamkai.
Ne mažiau svarbi buvo ponios Almos auka Lietuvai – savo gimtajai šaliai, kurios ji buvo netekusi, kad galiausiai vėl atgautų po pusę amžiaus trukusio išsiskyrimo.
Sugrįžusi į Lietuvą, ponia Alma ją nušvietė kitų, laike ir erdvėje nutolusių, pasaulių šviesa.
Visuomenei, tamsiais okupacijos metais netekusiai dvasios elito ir daugelio moralinių orientyrų, ji dovanojo ne tik vakarietišką laisvės ir žmogiškojo orumo pojūtį, bet ir išsaugotą gyvą tarpukario Lietuvos atminimą.
Dovanojo prigimtinę eleganciją ir autentišką pagarbą kiekvienam žmogui, kurio taip stokojo amžių sandūros Lietuva. Dar ilgai atminsime ponios Almos pastangas kurti naują – teisingesnę, gražesnę ir tauresnę – tikrovę. Atminsime jos vaidmenį Lietuvoje diegiant labdarystės tradicijas, nuoširdžiai rūpinantis beglobių ir apleistų vaikų ateitimi.
Kad ir kur pasisukdavo, kad ir ko imdavosi ponia Alma, visur aplinkui tarsi dykumos gėlės po lietaus kilo ir skleidėsi Lietuvos žmonių dvasia. Kiekvienas, susidūręs su ponia Alma, negalėjo atsispirti jos išminčiai, nuoširdumui ir asmeniniam žavesiui.
Turėdamas neįkainojamą galimybę bendrauti su ponia Alma, bėgant metams pastebėjau, kad ji labai priminė mano paties mamą. Tokia traputė, lengva, bet savo dvasia nepaprastai stipri. Gebanti išklausyti, atjausti, parodyti dėmesį. Nepakanti neteisybei, pasiryžusi ne žodžiais, o darbais sklaidyti tamsą, įveikti visas pasitaikančias kliūtis. Tuo pat metu – tokia kukli, atrodytų, pasirengusi ištirpti, kad tik neapsunkintų kitų.
Ponia Alma nepaprastai daug pasiekė tiek šeiminiame, tiek ir visuomeniniame gyvenime, bet visada išliko gražiausių dorybių įsikūnijimu.
Dabar, kai jos nebėra tarp mūsų, mums visiems bus gerokai sunkiau. Nuo šiol Lietuvoje bus vienu spindulėliu mažiau šviesos, kilnumo, prigimtinio dvasios aristokratiškumo.
Tačiau mes visi, paliesti ir pakylėti ponios Almos gyvenimo dovanos, ir toliau su dėkingumu liudysime tiesas, kuriomis ji taip nuoširdžiai tikėjo.
Tegul nuo šiol ją lydi amžinoji šviesa”
(Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje po šv. Mišių už a. a. Almą Adamkienę)
