Alain Stanke- Aloyzas Vytas Stankevičius (g. 1934) – lietuvių kilmės Kanados rašytojas, gyvenantis prancūziškoje šios valstybės dalyje – Kvebeko provincijoje, Montrealyje,. Jis – žinomas žurnalistas, televizijos laidų vedėjas ir prodiuseris, humoro laidos „Les Insolences d’une Caméra” („Išdykusi kamera”) sumanytojas (Lietuvoje ji rodyta kaip „Slaptoji kamera”), leidėjas, skulptorius, Kanados lietuvių bendruomenės veikėjas.. Kanadoje ir pasaulyje žinomai kaip Alain Stanke už kultūros ir meno kūrybinę veiklą yra apdovanotas daugeliu premijų, jis yra Kanados garbės ordino narys.
Aloyzas Stankevičius gimė Kaune, pasiturinčių lietuvių katalikų šeimoje. Jo tėvas buvo Kauno radijo stoties viršininkas. 1940 m. birželio 15 d., sovietų armijai įsiveržus į Lietuvą, prasidėjo šeimos vargai. Nuo Sibiro juos išgelbėjo karas. 1944 m. Aloyzas su tėvais buvo išvežtas į darbo stovyklą Vokietijoje. 1945 m. atvyko į Prancūziją. Čia baigė vidurinę mokyklą. Būdamas 17-os, 1951 m. persikėlė į Kanadą. Kvebeko universitete studijavo prancūzų kalbą. Dirbo įvairiuose laikraščiuose, jo straipsnius spausdino viso pasaulio spauda, kalbino meno, politikos, literatūros garsenybes. Dar viena daugiašakio Aloyzo Stankevičiaus talento sritis – polinkis vaizduojamajam menui: skulptūrai, grafikai. Jis yra surengęs nemažai meno parodų, dailininko darbų yra įsigjję muziejai ir meno galerijos engė reportažus,. Be žurnalisto ir leidėjo darbo, Aloyzas Stankevičius parašė apie 40 knygų. Jo autobiografinė trilogija „Net prisimint skaudu“, „Ar yra gyvenimas po karo?“ ir „Tarytum pasaka!“ neseniai pasiekė ir Lietuvos skaitytojus. Prancūziškai rašančio rašytojo knygą į lietuvių kalbą išvertė Stasė Banionytė, išleido leidykla „Žara“.Knygą galima įsigyti internetu www.Knygos.lt Llietuviškai išleistą Aloyzo Stankevičiaus kūrybą tinklalapyje lrt.lt, skyriuje “Kultūra”, knygų apžvalgoje pristato Vytautas Bikuličius.
Vieno gyvenimo istorija, tapusi knyga <…>Ne vienas skaitytojas bus maloniai nustebintas, susipažinęs su lietuvių kilmės Kanados rašytoju, žurnalistu, televizijos laidų vedėju, leidėju Aloyzu Vytu Stankevičiumi, kurio autobiografiją, sudarančią tris knygas: Pirmoji dalis labiau pritampa prie mums jau žinomų pasakojimų apie pirmąsias sovietų okupacijos dienas. Kadangi autoriaus tėvas buvo Kauno radijo stoties viršininkas, suprantama, kad pavojus jų šeimai tik didėja, tuo labiau, kad prasideda trėmimai, ir tik atsitiktinumas ir karo pradžia lemia, jog jų šeima lieka Lietuvoje, nors ir buvo priversta palikti savo namus.
Kadangi pasakojimą pradeda šešiametis, jo pasakojime netrūksta vaikiško naivumo, su kuriuo perduodami patys baisiausi įvykiai, bet sykiu ir humoro, kuris nuspalvina to meto tragizmą ir jam suteikia kitą dimensiją. Pirmos knygos pabaigoje pasakotojas su šeima laimingų aplinkybių dėka atsiduria Prancūzijoje. Autorius pabrėžia, kad knygoje nėra išgalvotas nė vienas įvykis, nė vienas personažas, ir todėl pasakojimas tampa tarsi tikrovės dalimi…
Antroje knygoje autorius parodo, kad net ir pasibaigus karui, kai jis su šeima pasiekia Prancūziją, gyvenimas netampa nė kiek lengvesnis. Žinoma, jau nebėra tiesioginės grėsmės žūti, bet gyvenimo aplinkybės verčia suktis, tuo labiau svetimoje šalyje.Visa laimė, kad tėvas turi tolimą giminaitį Andrė Paryžiuje, o šis savo seserį Kisą. Pasirodo, kad ji kaip tik turi tuščią butuką, į kurį, kaip galima spėti, ir persikelia autoriaus šeima.Tačiau ir ši aplinkybė nežada pasakotojui lengvo gyvenimo. Jis amžinai išalkęs, netgi daktarė Kisa susirūpina jo sveikata, tačiau labiausiai jį žeidžia, kad aplinkiniai į jį žiūri kaip į svetimšalį ir nuolatos tai pabrėžia. Tačiau galima suprasti jaunojo Aleno (taip Prancūzijoje buvo pakeistas jo vardas Aloyzas) pasididžiavimą, kai jis pelnė premiją už prancūzų kalbos rašinį. Bet šeima ieškodama lengvesnio gyvenimo persikelia į Kanadą.
Trečioji knyga, matyt, bus įdomiausia mūsų skaitytojams. Būtent Kanadoje jaunuolis tampa žurnalistu, rašytoju, laidų vedėju, leidėju. Kai kurie jo gyvenimo įvykiai galėtų tapti romano, netgi detektyvinio siužetu. Kas galėtų sugalvoti prieš Kubos vadovo Fidelio Castro vizitą į Kanadą, persivilkti juo ir miesto gatvėse dalyti autografus? Toks poelgis jam užtikrino susitikimą su pačiu diktatoriumi.
Ar yra dar kas nors iš lietuvių susitikęs su Libijos vadovu Muamaru Kadafiu. Ne tik susitiko, bet ir jo knygą išleido! Sakysite, kad tuo nėra ko didžiuotis, bet jis išleido ir R. Nixono memuarus. Ne be reikalo prancūzų dienraštis Le Figaro parašė: „Kanados vilkas išplėšė Nixono memuarus“.
Į jo kaip leidėjo taupyklę įkrito ir garsiojo JAV rašytojo Henrio Millerio vienintelė prancūziškai parašyta knyga „Ne kvailesnis už kitus“. O kur dar jo susitikimai ir interviu ar televizijos laidos su Charles`iu Aznavouru, Jeanu Marais, Edith Piaf, Mireille Mathieu, Joe Dassinu (paskutinis interviu prieš šio mirtį), Pierre`u Richard`u, Catherine Deneuve ir daugeliu kitų. O kaip neprisiminsi, kad būtent jis sugalvojo humoro laidą „Slaptoji kamera“, kuri pasirodė ir mūsų televizijos ekranuose. Yra toks posakis: „Žvirblį ir lietuvį visur pasaulyje sutiksi“. Aloyzas Stankevičius puikiausiai patvirtina šį posakį…
